Ar mylintis žmogus visada yra laimingas?

Ar mylintis žmogus visada yra laimingas?

Meilė - saulė, kurį apšviečia mėnuly paversdama jį žvaigžde, mėnuliais esame mes, sustingę, sušalę. Meilė sušildo, apgaubia ir „praveria akys“. Bet saulė gali ir nudeginti, palikti gilią žaizdą mumyse. Kiekvienas esame mylėję ar mylime lyg šiolei, jausdamiesi laimingai, žinodami, kad esame mylimi, vis vien jaučiame nerimą, keista jausmą krūtinėje kuris kartais suspaudžia daug stipriau negu visi rūpesčiai susilieję į vieną didelį gumulą, mūsų kasdieninėje rutinoje.

Nejaučiame, kad yra pasaulyje meilė, kol ji pati pas mus neateina. „Lig tol mano širdis nepažino meilės. Ji buvo sušalusi, sustingusi. Niekas jos nešildė <...> Pažinau Gundę, Kunigundą, kurį mano gyvenimą buvo nušvietus“. Šiuos sunkius, tuo tarpu linksmus, gyvenimo apdorotus lyg deimantas žodžius ištarė pagrindinis .Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ veikėjas, Kuprelis. Kasdienybėje matome daug nuostabių meilės istorijų, galbūt tai mūsų tėvų, senelių, prosenelių pasakojimai apie jų išgyvenimus, žygius link meilės, bet kada ateina meilė niekas nežino. Aš sutinku su Kupreliu, kol meilė neatėjo mes nežinome ar ji ištesu yra, kol ji neprisilietė prie mūsų širdies, neprivertė jos daužytis vis smarkiau ir smarkiau.