Butoh mirties šokis

„Šokio sūkuryje“ – nepastebėti šios frazės, nuolatos apibūdinančios sparnuotų, batuotų ir skvernuotų šokėjų pasirodymus televizjos projektuose, beveik neįmanoma. Šokėjai sukasi, rungiasi, gauna taškus, televizijos gauna reitingus, o žiūrovai – pramogą. Tačiau greta pramoginių sūkurių egzistuoja ir kitoks: tamsus, meditacinis, išlaisvinantis sūkurio ir mirties šokis – butoh.

Butoh pradininkais laikomi japonai Tatsumi Hijikata ir Kazuo Ono – pastarasis 2010 metais, sulaukęs 104 metų amžiaus, paskutinius pasirodymus atlikdavęs sėdėdamas vežimėlyje. Nuo pat atsiradimo „tamsos šokis“ sulaukdavo prieštaringų reakcijų (T. Hijikata netgi buvo pašalintas iš šokio festivalio), nes nevengdavo kalbėti „nepatogiomis“ temomis, išryškinti visuomenės ir žmogaus ydas. „Butoh emocinė būsena yra tamsa ir siaubas, ir košmarai, ir mirtis, ir chaosas! – sako S. Bernotaitė. – Tačiau tai nereiškia, kad butoh propaguoja tamsą ir skatina kraujo praliejimą. Greičiau atvirkščiai. Ištraukti visa tai, apžiūrėti, padėti į vietą – kad būtų vidinė taika. Pačiame šokio procese tamsa su šviesa yra dermėje, nė viena pusė neužgožia kitos.“.

Viena iš „butoh“ reikšmių – senas japoniškas žodis, reiškiantis vakarietiškus pramoginius šokius. Tačiau groteskiški butoh judesiai niekuo neprimena valso žingsnelių. „Po II pasaulinio karo japonai ėmė dar stropiau nei prieš karą mėgdžioti savo užkariautojų ir skriaudėjų kultūrą ir gyvenseną, o butoh šokėjai iš to tyčiojosi – ar tiksliau apie tai rėkė – nuogi šokdami gatvėse.