Disidentinis judėjimas aprašymas
Dauguma lietuvių pristaikė gyventi sovietinės sistemos sąlygomis. Viešajame gyvenime santvarka buvo toleruojama, o privačiame gyvenime iš jos šaipomasi, kritikuojama. Žmonės slėpė tikrąją nuomonę ir požiūrį. Tik drąsiausi atvirai nesitaikstė su prievarta.
Maždaug nuo 6-o deš. pab. su sovietiniu režimu ėmė kovoti pavieniai lietuvių inteligentai, vadinamieji disidentai (asmenys nepripažįstantys viešpataujančios ideologijos). Lietuvoje disidentinis judėjimas truko iki 9-o deš. pradžios, kai sovietinės valdžios beveik nuslopintas. 1960 m. pirmieji lietuviai disidentai Aleksandras Štormas, Tomas Venclova, Pranas Morkus užmezgė ryšius su Maskvos disidentais, teikė jiems informaciją iš Lietuvos. KGB susirūpinimą kėlė kraštotyros, turistų klubai, literatūros būreliai, nes juose daugiausia gvildenti Lietuvos istorijos klausimai.
Svarbūs veiksniai skatinę disidentų veiklą buvo skelbiamas sovietinių tautų susiliejimas, sovietinė antireliginė politika bei sovietinė santvarka, ignoruojanti visuotinai pripažintas žmogaus teises ir laisves (SSRS beveik nepaisė 1948m. JTO Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos).
