Don kichotas analizė

Kartą, lamančoje gyveno nelabai turtingas bajoras. Dėl jo vardo autoriai nesutaria – lyg ir kichada buvo. Viskas ką jis turėjo – ietis, nususęs kuinas, skalikas šuo, šiek tiek pinigų, dukterėčia, namų šeimininkė, bernas, kuris dirbdavo ir kaip kuino pabalnotojas ir kaip daržo tvarkytojas ir seni riterių romanai. Taigi, neturėdamas ką veikti bajoras vis skaitė juos, skersai ir išilgai, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto, nuo žaros lig žaros, nuo tamsos lig tamsos. Taip beskaitydamas jis visai nuo proto nušoko ir galiausiai išprotėjo: visur jam vaizdavosi klajojantys riteriai ir galiausiai pats užsimanė juo tapti. Po kelių dienų jis nusprendė, kaip ir pridera klajojančiam riteriui pasivadinti kokiu nors išmoningu vardu, taip pat ir savo “žirgui” suteikti kitą vardą. Taigi bajoras pasivadino – don kichotu lamančiečiu, o savo kuiną pavadino – rosinantu. Visk atlikęs, jis niekam nepranešęs išjojo nuotykių ieškoti.

Jojo visą dieną, o iš vidaus jį griaužė sąžinė – mat jis nebuvo įšventintas į riterius. Atmetęs galvą pasiryžo pirmą kart pasitaikius tapti riteriu. Ir štai prijojo jis užeigą, bet kadangi buvo netekęs proto, vaizdavosi, jog tai didinga pilis. Užeigos, o don kichoto akim tariant – pilies šeimininkas pamatęs šarvais apsidėjusi žmogystą iškart sumetė, kad tai beprotis. Tuo tarpu don kichotas atsiklaupė ant kelių prieš jį ir ėmė maldauti, kad šis įšventintų jį į riterius (mat “riteriui” atrodė, kad tai valdovas). Šeimininkas nusprendė, kad bus gardaus juoko sutiko su don kichoto pasiūlymu ir pasiūlė jam budėti prie savo šarvų išoriniam kieme. Don kichotas nuėjo budėti ir susidėjo šarvus į arklių girdyklą, tada pradėjo vaikščiot aplink ją. Naktį, vienas bajoras nusprendė palakinti savo arklius ir net nepažiūrėjęs į don kichotą išvertė šarvus ir pasiėmęs geldą jau norėjo eiti, bet buvo pervertas smūgio. Mat don kichotas taip įsižeidė, kad negalėjo palesti sveiko tokio nedoro žmogaus, kuris trikdo jo sargybą. Užeigos šeimininkas pamatęs, kad žmogus tyso leisgyvis pripuolė prie klajojančio riterio ir, nenorėdamas, kad dar kas blogesnio atsitiktų, tarė, kad sargyba jau baigta, ir kad don kichotas tapęs tikru riteriu. Tai išgirdęs, beprotis bajoras nudžiugo ir paklausė kelių patarimų šeimininko. Šis patarė jam grįžti namo ir pasiimti maisto, drabužių ir pinigų, kad vėliau netektų badauti, nekaip atrodyti ir galėtų susimokėt už kokias nors paslaugas.