„Eurovizijos“ konkursas kaip populiariosios kultūros tekstas

Populiarioji kultūra supa mus kiekvieną dieną, o masinės komunikacijos dėka plačiai paplitę populiariosios kultūros tekstai lengvai aptinkami vartotojiškos visuomenės gyvenime. Nagrinėjant tokius tekstus randamos sąsajos tarp juos skaitančių ir interpretuojančių, išskiriami socialiniai visuomenėje paplitę stereotipai, mitai. Suvokiant tokio tipo tekstus, kuriama socialinė tapatybė, padedanti suvokti, kas mes esame.

Mes pasirinkome analizuoti „Eurovizijos“ dainų konkursą kaip populiariosios kultūros tekstą. Jau nuo 1956 metų transliuojamas ir milžiniško populiarumo susilaukiantis renginys yra žinomas ir mėgstamas ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Kiekvienais metais milžiniškų investicijų sulaukiantis konkursas yra vienas laukiamiausių metų renginių Europoje. Konkurso metu pasirodę šalių atstovai varžosi dėl pripažinimo ir šlovės juos delegavusiai valstybei.

Matydamos neblėstantį „Eurovizijos“ konkurso populiarumą, galime daryti išvadą, jog tai sėkmingas populiariosios kultūros tekstas. Mūsų darbo tikslas remiantis šiuo tekstu išnagrinėti „Eurovizijos“ konkursą kaip pirminį, antrinį ir tretinį tekstus, išanalizuoti palaikomus socialinius – kultūrinius stereotipus, apibrėžti konkurso žanrą bei išskirti tikslinę auditoriją.

Eurovizijos dainų konkursas yra vienas ilgiausiai trunkančių televizijos projektų pasaulyje. Pirmąjį Eurovizijos konkursą žiūrovai išvydo 1956 metų gegužės 24 – tąją. Jau 56 metus gyvuojantis konkursas laikomas bendra Europos tradicija ir vienu mėgiamiausių Europos televizijos šou.

Europos transliuotojų sąjunga (EBU) buvo sudaryta 1950 metų vasario 12 – tąją Devone, Jungtinėje Karalystėje. Ją sudarė 23 transliuotojų organizacijos iš Europos ir Viduržemio. 1955 metais Monake Marcel‘is Bezençon‘as – prancūzas, dirbantis Europos transliuotojų sąjungoje, pasiūlė surengti tarptautinį dainų konkursą, kuriame, skirtingose Europos valstybėse išrinkti atlikėjai, galėtų atstovauti savo šalis. Toks konkursas tuo pačiu metu būtų transliuojamas visose dalyvaujančiose šalyse. Konkursas buvo paremtas Italijos Sanremo festivaliu ir buvo matomas kaip technologinis eksperimentas, kadangi tais laikais buvo sudėtinga pasiekti daug šalių plačios srities tarptautiniu tinklu. Kadangi tuo metu palydovinė televizija dar neegzistavo, vadinamąjį Eurovizijos tinklą sudarė sausumos mikrobangų tinklas. Taip gimė pirmasis toks - Eurovizijos Grand Prix konkursas (Le Grand-Prix Eurovision de la Chanson Européenne).

Konkursas susilaukia daug dėmesio ir yra transliuojamas ne tik Europoje, bet ir Australijoje, Kanadoje, Egipte, Honkonge, Indijoje, Jordanijoje, Korėjoje, Naujojoje Zelandijoje ir Jungtinėse Amerikos valstijoje, nepaisant to, jog šios šalys konkurse nedalyvauja.

Pavadinimą „Eurovision“ sudarančių žodžių junginio reikšmė („Euro“ ir „vision“- angl. Europos vizija) dainų konkurso tiesiogiai nežymi. Žodis „Euro“ nurodo tarptautinį konkurso turinį (Europa), kuris formuoja įvairiatautę auditoriją, o „Vision“ akcentuoja vizualinę svarbą. Tačiau, jau daugiau kaip 50 metų „Eurovizijos“ pavadinimas, kaip kultūrinis ženklas yra neabejotinai siejamas su dižiausiu Europoje muzikiniu šou. Europos valstybių gyventojams „Eurovizijos“ pavadinimas žymi kasmet organizuojamą, didelių investicijų reiklaujantį koncertą ir yra lengvai atpažįstamas kaip populiariosios kultūros dalis. Tiek žodžių junginio „Eurovision“ reikšmė, tiek pats ženklas nurodo, jog pranešimas užkoduotas plataus vartojimo kodu. Kalbėdamas apie plataus vartojimo kodus, J. Fiskė teigė - „Jie yra paprasti, turi tiesioginį poveikį, nereikalauja „išsilavinimo“, kad juos suprastume. Jie skiriami bendruomenei, remiasi tuo, ką žmonės turi bendra, ir siekia juos jungti į visuomenę“. Tokiu būdu ir „Eurovizijos“ konkursas bei visa jo koncepsija veikia savo paprastumu ir vienybės idėja, siekdama išryškinti tautų bendrumą ir sujungti gerbėjų mases į „Eurovizijos“ bendruomenę.

Pats konkursas yra sudarytas iš dviejų pusfinalių ir finalo. Kokia tvarka pasirodys ir kuri šalis, kuriame pusfinalyje dalyvaus, lemia burtai. Tai lyg ir simbolizuoja vienodas teises visiems, tačiau jos nėra visiškai vienodos, kadangi į konkurso finalą kiekvienais metais be atrankos patenka valstybės, vadinamos „didžiuoju penketu“. Tai – Prancūzija, Italija (vėl konkurse dalyvauti pradėjo tik nuo 2011 metų), Jungtinė Karalystė, Vokietija bei Ispanija. Šios valstybės dar yra didžiosios šio konkurso finansuotojos, todėl turi privilegiją prieš kitas iškart patekti į finalą. Taip pat, finale be atrankos kiekvienais metais dalyvauja praeitų metų „Eurovizijos konkurso“ nugalėtojas.