Filmas „Emilija iš laisvės alėjos“ kaip populiariosios kultūros tekstas

Įvadas. Pirminis tekstas. Žanrai ir jų tarpusavio sąsajos. Binarinės opozicijos. Teksto auditorijos. Antriniai ir tretiniai tekstai. Populiaraus teksto požymių analizė. Išvados. Literatūros sąrašas.

Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ yra geras populiariosios kultūros teksto pavyzdys, nes susilaukė didelio dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje ir yra itin įvairiai vertinamas, turi daug komentarų bei gausybę atsiliepimų, todėl ir daryti populiariosios kultūros pavyzdžio (teksto) analizę pasirinkome remiantis šiuo filmu.

Išanalizuoti filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir išsiaiškinti ar jis atitinka populiariosios kultūros analizės bruožus.

Atlikti populiaraus tekto požymių, remiantis J. Fiske, analizes ir išsiaiškinti ar filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ yra populiarus tekstas.

Nustatyti binarines opozicijas bei jų santykį su auditorijos požiūriais ir vertybėmis.

Filme buvo veiksmo ir daug vidinio personažų gyvenimo ypatumų bei kaitų. Pagrindiniai personažai, kaip ir būdinga draminiams filmams, atsiduria įvairiose sudėtingose padėtyse. Filme taip pat buvo rodoma kritinės, kulminacinės, didžiausios žmogaus įtampos situacijos.

Filme taip pat susiduriama ir su romantinio žanro elementais. Žaibiška Emilijos meilė Mariui jai pačiai yra netikėta, ir kaip būdinga romantiniams filmams, jų meilei klostytis nėra palankių sąlygų.

Žanrų tarpusavio sąsajos puikiai tinka išlaikyti intrigai iki pat filmo galo. Istorinio žanro elementai papildė filmą sovietmečio laikotarpio autentikos, 1972 m. buitis atskleidžiama dialogais ir tam laikui būdingais kasdienybės vaizdais. Dramos elementai naudojami siekiant kurti įtampą, Emilija vis atsiduria naujoje dramatiškoje situacijoje, turi įveikti vis naują iššūkį. Romantikos intarpai filmui suteikė daugiau spalvų, gyvumo.

Nagrinėjant populiariuosius tekstus, labai svarbu rasti ir išskirti binarines opozicijas. Jos padeda nustatyti ir suvokti vertybinę turinio reikšmę, kuri atsiranda kai ženklai ar žodžiai atsiduria opozicijoje su priešingą reikšmę tekste turinčiais ženklais. Šiame tekste būtų galima išskirti tokias pagrindines binarine opozicijas kaip:

Menas/ teatras – tai būdas priešintis meno kalba, per alegorijas, metaforas pasakyti tautai tiesą kas vyksta valstybėje, drąsinti ją, kviesti kovoti.

Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ tikslinę auditoriją būtų galima suskirstyti į šiuos segmentus: jaunimas ir brandžioji auditorija.

Pasak J. Fiske`s auditorija turi daugybę poreikių, kuriuos tikisi patenkinti masinės komunikacijos priemonėmis. Taip siekiama tam tikros naudos ir atlygio, kuriuos McQuil`as skirsto į keturias pagrindines kategorijas:

Kadangi filmo siužetas yra įtraukiantis, paremtas tikrais faktais, istorijos elementais, po filmo peržiūros yra apie ką pamastyti individualiai arba su draugais – tiek senam žmogui, tiek ir jaunam, kuriam pasisekė gimti laisvoje Lietuvoje. Tai tarsi pramoga nusikelti į praeitį ir palyginti su dabartimi savąjį gyvenimą.

Filme vystoma romantinė istorija, kuri kupina draudimų, negandų, pykčio, tad auditorijai tai gali būti tikros meilės pavyzdys, kuomet du mylintys žmonės nepasiduoda valdžios daromam spaudimui ir vis vien gyvena vedini savo jausmų, principų bei įsitikinimų.

Filmas dėl savo emocinio paveikumo gali stiprinti ir pateisinti auditorijos propaguojamas meilės, šeimos, pasiaukojimo vertybes. Žiūrovai linkę filmą lyginti su tikru gyvenimu, patiria tam tikrą malonumą atpažindami save, savo draugus ar įvairius gyvenimo įvykius, vystomus filmo siužete.