Gyvūnų teisės įstatymuose ir politikoje

Įvadas. Istorija. Filosofija. Gyvūnų teisės įstatymuose ir politikoje. Žiaurus elgesys su gyvūnais. Gyvūnų teisės Lietuvoje. Išvados. Literatūros sąrašas.

Naujienų portalai ir televizijos žinių reportažai mirgėte mirga naujienomis apie žiaurų elgesį su gyvūnais kone kasdien. Pakartas šuo, cirke negailestingai kankinami gyvūnai, nuskandinti kačiukai ir pasibaisėtinomis sąlygomis fermose auginami gyvūnai jau nieko nebestebina. Ko gero, net ir šiais, technologijų laikais, žmonėms trūksta supratimo apie tai, kad visi gyvi sutvėrimai, ne vien tik žmonės, turi savo teises. Temą „Gyvūnų teisės“ pasirinkau todėl, kad, mano nuomone, ji yra ne tik labai aktuali ir įdomi, bet ypatingai svarbi. Aš pati visą gyvenimą rūpinuosi ne tik savo, bet ir beglobiais gyvūnais. Tačiau mūsų visuomenėje daugelis žmonių pamiršta arba tiesiog nenori pripažinti, kad gyvūnai yra lygiateisiai šio pasaulio gyventojai, o ne vien mūsų poreikių tenkinimo priemonės. Todėl man ir pačiai labai įdomu įsigilinti į šia temą.

Šio referato tikslas – atskleisti ir išanalizuoti gyvūnų teisių prasmę ir svarbą šiais laikais.

Šių laikų gyvūnų teisės formuotis pradėjo dar antikos laikais. Anuomet žmonės pradėjo ginčytis apie tai ar gyvūnai nusipelno būti įtraukti į moralinę bendruomenę, ar ne. Netgi tokie mąstytojai kaip Teofrastas, Plutarchas bei Pitagoras nepateisino kai kurių elgesio su gyvūnais aspektų tokių, kaip žudymas dėl mėsos. Tačiau jų dėmesys labiau sutelktas buvo į gyvūnų gerovės gerinimą, nei į teises nuo bet kokio išnaudojimo. Anot Plutarcho, blogai elgiasi ne tie, kurie naudoja gyvūnus, bet tie, kurie juos naudoja netinkamai, neapgalvotai ir žiauriai.

Vėlesniais laikais padėtis dėl gyvūnų teisių ir gerovės taip pat negerėjo. Viduramžiais didžiausią įtaką požiūriui į gyvūnus padarė krikščionių filosofai šv. Augustinas ir Tomas Akvinietis. Pasak jų, žmonės yra svarbiausias Dievo kūrinys, galintis naudoti gyvūnus savo tikslams ir turintis prieš juos tik netiesioginius įsipareigojimus, susijusius su pareiga kitiems žmonėms arba Dievui. Renė Dekartas, Tomas Hobesas bei Džonas Locke, gyvenę XVII a., taip pat nepritarė tam, kad gyvūnai galėtų turėti net menkiausias teises. Šiam požiūriui nepritariančių nuomonių atsirado tik XVIII a. Tuomet Žanas Žakas Ruso teigė, jog žmonės turi įsipareigojimų prieš gyvūnus vien dėl to, kad jie yra jaučiančios būtybės. Jam pritarė ir modernaus utilitarizmo pradininkas Jeremy Benthamas. Pasak jo, sprendžiant apie gyvos būtybės teises, klausimas yra ne „Ar jie gali mąstyti?“ ir ne „Ar jie gali kalbėti?“, o „Ar jie gali kentėti?“. Šiuo teiginiu jis nurodo gebėjimą kentėti kaip gyvybiškai svarbų rodiklį, kuris suteikia gyvybei teisę į lygiavertiškumą. Tačiau šį J. Benthamo teiginį atmetė Imanuelis Kantas, nes anot jo moralinės pareigos galimos tik prieš racionalias būtybes, kurios turi vidinę vertę, t. y. žmones, o gyvūnai negali būti vertinami iš moralės pusės ir visi prieš juos turimi įsipareigojimai yra netiesioginiai. Nepaisant Ž. Ž. Ruso ir Dž. Benthamo nuomonės, idėja, kad gyvūnai gali turėti bent dalines teises, nebuvo palankiai priimta, o kartais net tapdavo pajuokos objektu.