Gyvūnų gerovės ir apsaugos padėtis Lietuvoje

Įvadas. Gyvūnų apsaugos kitimas. Gyvūnų apsaugos užuomazgos. Gyvūnų apsauga atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Teisės aktų apžvalga. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos apsaugos įstatymas. Daugiausiai problemų sukeliančios gyvūnų gerovės ir apsaugos sritys. Benamių ir valkataujančių gyvūnų populiacijos augimo problema. Nelaisvėje laikomų laukinių gyvūnų problema. Išvados. Literatūros šaltiniai.

Tai pat gyvūnai yra stipriai priklausomi nuo žmogaus, kadangi jie patys savo gerove pasirūpinti negali, todėl žmogus daro labai didele įtaka savo būvimu, rūpinimusi, nuo žmogaus rankos priklauso kokį rytojų pasitiks gyvūnėlis.

Gyvūnų gerovė ir apsauga Lietuvoje yra labai aktualus dalykas, daug gyvūnų globos įstaigų ir organizacijų siekia užtikrinti, kad gyvūnai būtų pilnai apsaugoti ir jaustųsi gerai. Didžiausia įtaka gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje daro Lietuvos Respublikos teisės aktai. Gyvūnų gerovei ir apsaugai yra išleista begalę įstatymų, kurie gina gyvūnų teises ir siekia užtikrinti, kad būtų sprendžiamos jų problemos.

Darbo tikslas ꞉ Išanalizuoti gyvūnų gerovės ir apsaugos padėtį Lietuvoje.

Darbo uždaviniai ꞉ 1) Išanalizuoti gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymus Lietuvoje.

Kaip teigia K. Jankevičius ir J. Stasinas nuo labai senų pagonybės laikų buvo norima apsaugoti gamtą, gyvūniją. Pagonys labai rūpinosi gamta, ją garbino. Senovės lietuviai tikėjo dievų trejybe, kurie visi buvo glaudžiai susisiję su gamta. Garbino mitologines būtybes, žalčius, medžius, alkas ,vandenį, ugnį ,akmenis.[1. P. 35]

Pagonybės religija tais laikais buvo pats svarbiausias aplinkos apsaugos reiškinys.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai labai prisidėjo prie gyvūnijos ir gamtos apsaugojimo, išleido daugybę dokumentų, kurie siekė pasitarnauti gamtai . „Pirmasis rašytinis teisinis aktas – Kazimiero teisynas (1468), – reguliavo medžioklę, bebrų gaudymą“. “Racionalus medžiojamosios faunos naudojimas ir išsaugojimas buvo įteisintas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teisiniuose aktuose – 1529 , 1566 ir 1588 metų Lietuvos statutuose „.

Lietuvos statutai dideli dėmesį skyrė „gyvūnų buveinių išsaugojimo svarbai“ . “Statutai gynė stambiųjų žemvaldžių teises į nuosavybę, juose buvo nustatyti medžioklės terminai ir būdai, limituota kai kurių žvėrių medžioklė“. Lietuvos didikai yra išleidę ir kitų rašytinių dokumentų gyvūnų apsaugai : ”Instrukcija karališkiesiems girininkams„ – laukinių žvėrių apsaugai ; „Karališkųjų girių ordinacija” – gerino žvėrių gyvenamąsias sąlygas jų gyvenamojoje aplinkoje, kovojo prieš žvėrių maitinimosi vietų naikinimą ; „S.Augustas išleido medžioklės taisykles” – kuriose buvo kalbama apie numatytas baudas už tam tikrų reikalavimų nesilaikymą.[1. P. 233]

Lietuvai tapus carinės Rusijos sudėtimi, tai pat pasikeitė ir visi įstatymai, vienas iš jų gyvūnijos apsaugos. Šaliai praradus valstybingumą problemos susijusios su aplinkos apsauga tapo ne tokios aktualios ir prarado savo pirmaeiliškumą, įsigaliojo Rusijos medžioklės ir miškų įstatymai, kurie labai pakenkė gyvūnijai.

Vienas iš garsiausių to meto gamtininkų prof. T.Ivanauskas tarpukario laikotarpiu plačiai išgarsino gamtosaugos veiklą – rengdamas įv. renginius, skatindamas visuomenę burtis į draugijas. T.Ivanausko dėka buvo įsteigtas vienas iš pirmųjų rezervatų Lietuvoje „Žuvinto rezervatas“, kurio paskirtis buvo išsaugoti išskirtinius augalus, gyvūnus, paukščius.

T.Ivanauskas dideli dėmesį skyrė paukščių apsaugai, jis yra parašęs nemažai knygų, kurios iki šių dienų yra labai vertinamos tarp ornitologų. Jis labai stipriai pakeitė aplinkinių nuomonę apie plėšriuosius paukščius, kurie buvo sparčiai naikinami Lietuvoje, suformuodamas nuomonę, kad jie yra labai svarbi mūsų ekosistemos dalis. T.Ivanauskas tai pat dėmesį skyrė ir žinduoliams, jam buvo aktualu išsaugoti rūšis esančias ant išnykimo ribos ir tas kurios yra retos. Daug dėmesio buvo sukoncentravęs į medžiojamus gyvūnus, jų išsaugojimą.