Jurgio Savickio kūryba

„Kova“ Kūrinio pavadinimas „Kova“ atitinka kūrinio temą. Vaikas kovoja už motiną, geresnį savo gyvenimą. Tai tarsi mažo berniuko malda – begalinis troškimas gyventi normalioje šeimoje. Pasakojama apie skaudžią vaiko kasdienybę. Jis dar mažas, bet jau įžvelgia tėvo ydas, girtuoklis. Vaikas išmintingas ne pagal amžių. Jis suvokia tiesas, kurių tėvas nesuvokia. Kaip ir visi, vaikas, „mamanką“ laiko „geriausia pasaulyje močiute“. Tačiau žino, jog ji yra nedora, paleistuvauja. Vaikas įvertina jos tokį elgesį laikydamas ją durna: „...bet kai pamato kokį kavalierių, ima bei išlėpsta. Dėl to, jog druna!“ Berniukas suvokia savo realybės dramą. Sukurtas ekspresyvus vaizdas su teatro elementais rodo vaiko ateities perspektyvas – blogio pergalę.

Vagis Novelės siužetas toks: ūkininkui arklį pavogęs žmogus pagaunamas ir atiduodamas paties ūkininko teismui. Kai ūkininko vaikas, pamatęs kankinamą žmogų, jį paleidžia, vagis vėl sugaunamas ir kankinamas toliau. Veikėjų socialinis pasiskirstymas yra beveik simbolinis, simboliškumą pabrėžia tai, kad veikėjai neturi vardų: ūkininkas – tai „aukštesnioji“, solidžioji, valdančioji visuomenės dalis (novelėje tai išreikšta tokiais apibūdinimais kaip „tikras ūkininkas“, „šeimininkas“), vaikas – naivioji, tyroji, lengviausiai veikiama, bet spontaniškoji visuomenės dalis – ir galiausiai vagis – visuomenės užribis arba „ne žmogus“. Visą įvykių sceną stebi vaikas. Jis mato tėvą, žiauriai mušantį vagį – žmogų, negalintį priešintis, surištą, tylintį. J.Savickio novelė leidžia mums suvokti, kad žmogus gali būti visoks – ir geras, ir blogas, riba tarp gėrio ir blogio eina per žmogaus širdį.