Kompleksai referatas

Reaguodami į painią gyvąją ir negyvąją aplinką, savo raidoje įgijome labai rafinuotų ir sudėtingų elgesio būdų. Be to, turime didelę sąmoningų žinių, sąvokų ir formulių atsargą, leidžiančią mums įveikti įprastus psichologinius sunkumus. Žinoma, darome klaidų, vertindami situacijas ir savo gebėjimus; susiduriame su daugybe problemų, kurioms neturime gatavo sprendimo. Dažnai tenka daryti sprendimus, trūkstant informacijos. Vis dėl to sugebame, pasitelkę savo psichikos galias, žaibiškai pasitaisyti, vertinti, interpretuoti ir numatyti.

Vidinę patirtį kaupiančios ir apdorojančios smegenų sritys sukuria tam tikrą nervinių rezginių sistemą, kuri garantuoja afektinę – kognityvinę vienovę ir sąveiką išorinių dirgiklių akivaizdoje. Susidūręs su problema, žmogus ją peržiūri vidiniame pasaulyje, suderindamas su egzistuojančia „informacijos struktūra“: patirtimi, santykių reprezentacijomis, VDM (vidinis darbinis modelis, kuris praneša vidinio saugumo būklę ir nurodo, ko reikėtų siekti saugumui susikurti, atsikurti ar išlikti) prisirišimo tipu ir t.t. Priklausomai nuo psichikos funkcionavimo būdo, dirgiklis įvertinamas ir interpretuojamas kaip grėsmingas saugumui arba ne. Tuomet refleksija užtikrina tinkamą reakciją, o vidinė tikrovė priderinama prie išorinės.

Priešingu atveju, jei dirgiklis pernelyg stiprus ar jų srautas siekia trauminį lygį, vidinė informacijos struktūra nepajėgia atpažinti ir integruoti jų į reprezentacijų pasaulį. Psichika disocijuoja, dalis funkcijų „išjungiamos“, o dalis aktyvėja siekdamos kiek įmanoma sušvelninti traumos poveikį. Tokiu būdu santykių reprezentacijos tampa konfliktiškos, o VDM verčia imtis neadekvačių strategijų saugumui užtikrinti. Taip susiformuoja įvairūs asmenybės tipai, leidžiantys žmogui prisitaikyti prie sudėtingų išorinės aplinkos sąlygų, o aplinkinių siunčiamus signalus versti pažįstamomis interpretacijomis ir reagavimo būdais.

Šiandien žinoma, kad mūsų psichikos pagrindas – neuronų rezginių formavimasis ir veikla. Mūsų psichikos pagrindas saugumas, o jis, kaip žinia, priklauso nuo stabilumo, tampa aišku, kad biologinis ir psichologinis žmogaus psichikos pagrindas susieja tarpusavyje. Žinant psichikos siekį įkurti stabilumą, o neuronų rezginių polinkį į ritmiškumą, galima suprasti, kad žmogus neretai nesąmoningai susikuria jam pažįstamas aplinkybes vien tam, kad jaustųsi saugus ir tam tikra prasme sutvirtintų veiklius neuronų rezginius.

S. Freudas suformulavo pagrindinius žmogaus psichikos funkcionavimo principus, kurie sudarė psichoanalitinį supratimą. Naujos psichoanalitikų kartos jo modelį plėtojo, papildė naujais bruožais ir atradimais. Kiekvienos psichoanalizės mokyklos supratimas apie psichikos funkcionavimą šiek tiek skiriasi. Tačiau analitinio suvokimo pagrindai yra tie patys, ir jie remiasi S. Freudo mąstymu.

Freudui atrodė, kad sapnai, geriau nei kas kitas, padeda išvengti vidinių cenzorių įtakos ir atveria duris į pasąmonėje vykstančius reiškinius. Pasąmonė tai vieta, kurioje slypi visi mūsų konfliktai, fantazijos ir išgyvenimai.

C. G. Jungo kompleksų samprata aiškiai apibūdina agresorių ir auką. Agresorius ar agresorė baimę, bejėgiškumą, kaltės jausmą, jausmą, kad esi priklausomas ir paliktas likimo valiai, perkelia aukai. Ką nors perkeldami, mes priverčiame kitą žmogų tą mums padaryti, taip pat ir psichiškai. Kompleksų samprata sukurta XX a. pradžioje. Ypač įdomu, kad XX a. pabaigoje Danielius Sternas sukūrė sampratą, labai panašią į tą kompleksų sampratą. Tiesa, D. Sternas nenagrinėjo kompleksų teorijos, bet išdėstė savo teoriją, sukurtą stebint kūdikius.