Konstitucinė teisė Lietuvoje konspektas

Santykių klasifikavimo kriterijai. Pagal teisinių santykių dalyvių apibrėžtumą visi TS gali būti klasifikuojami į bendruosius ir konkrečiuosius TS. Bendrieji TS – specifiniai bendrojo pobūdžio TS, kai dalyvių teisės ir pareigos išreiškia esminius, bendriausius subjektų teisinės padėties bruožus. Esant tokiems santykiams nėra konkrečių subjektų, turinčių konkrečių teisių ir pareigų. Teisės ir pareigos čia yra visuotinio pobūdžio. Šių santykių subjektai yra arba visi konstitucinės teisės subjektai arba tam tikra jų grupė. Bendrieji TS atsiranda tarp valstybės ir asmens, kai yra išleidžiamas pagrindinis valstybės įstatymas – konstitucija. Pvz. pilietybė. Konkretieji TS atsiranda tik esant teisės normoje numatytoms aplinkybėms (juridiniams faktams). Konkretieji TS gali būti absoliutūs ( kai nustatyti tik dalyviai, turintys subjektinių teisių) ir santykiniai TS (tokie, kai nustatyti konkretų dalyviai, turintys subjektinių teisių, ir konkretūs dalyviai turintys konkrečių pareigų). TS dalyvių pareigų požiūriu TS gali būti aktyvūs (jų dalyviai privalo atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyvūs (jų dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų, kurie gali pažeisti subjektinę teisę). Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą konstituciniai TS gali būti paprastieji (vienas turi teisių, kitas-pareigų) ir sudėtiniai (abu turi teisių ir pareigų). Pagal galiojimo laiką gali būti terminuoti ir neterminuoti konstituciniai TS.

Visuose valstybėse konstitucinės teisės vieta išskirtinė. Tai lemia specifiniai šios teisės šakos požymiai: 1) išskirtiniai KT normų reguliuojami visuomeniniai santykiai. KT reguliuoja visuomeninius santykius, kurie sudaro visos visuomenės, valstybės ir žmogaus gyvenimo pagrindus; 2) tik konstitucinė teisė kompleksiškai reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis. KT reguliuojami santykiai parodo visuomeninę ir valstybinę santvarką kaip vientisą socialinę, ekonominę ir politinę sistemą; 3) KT būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. Jos įtvirtinamos valstybės įstatyme – konstitucijoje. Remiantis konstitucijos normomis kuriamos visų kitų teisės šakų normos; 4) KT nustato pagrindinius K santvarkos principus ir šiems negali prieštarauti kitų teisės šakų normos; 5) KT įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei laisves, jų garantijas ir ribojimo pagrindus; 6) KT nustato valstybės teritorinės sandaros principus; 7) KT sukuria valstybės valdžios institucijų sistemą, nustato jų kompetencijos ribas ir veiklos pagrindus; 8) KT reguliuoja patį teisės kūrimą ir nustato teisės aktų rūšis. Visa tai rodo, kad KT nėra teisės šaka siauruoju požiūriu. KT yra pagrindinė Lietuvos teisės sistemoje ir lemia kitų teisės šakų atsiradimą, raidą, teisinio reguliavimo principus ir ribas. KT įtvirtina tik pagrindinius principus, kuriuos turi atitikti kitų teisės šakų normos.

LRK, Konstituciniai įst. Ir Konstituciniai aktai- sudedamoji K. dalis, taip pat K. pataisos.

Poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, R. Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kt. valstybės institucijų TNA).

Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis. KT šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių KT šaltinių visuma.

I statutas įsigaliojo 1529 09 29 d. jį sudaro 13 skyrių: 1-mame skyriuje buvo nemažai normų liečiančių LDK teisinį statusą, bajorų atsakomybę už valstybinius nusikaltimus; 2 sk. Buvo reglamentuojama feodalų karo tarnyba, atsakomybė už karinius nusikatimus; 3 sk. Nustatė bajorų teises ir laisves; 4 sk. Nustatė moterų teisinį statusą, jų paveldėjimo t. ir jų išleidimo už vyrų; 5 sk. Reguliavo globos santykius; 6 sk. Teismo procesą; 7 sk. Nustatė atsakom. Už bajorų nužudymą, sumušimą, prievartavimą; 8-9 sk. Nustatė feodalų žemės nuosavybės t. ir kt. turtinius interesus; 10 sk. Nustatė įkeistų už dvarus valdymą ir disponavimą; 11 sk. Nustatė atsakomybę už bajorų priklausomo žmogaus nužudymą; 12 sk. Atsakom. Už feodalų turto pagrobimą; 13 sk. Atsakomybę už vagystes.