Konstitucinė teisė ir teisės sistema

Konstitucinė teisė nustato pagrindinius konstitucinės santvarkos principus, kuriems negali prieštarauti kitų teisės šakų normos;

Konstitucija įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises, laisves bei jų garantijas;

Bendro elgesio taisyklė, kuri nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.

Kokioms aplinkybėms esant reikia vadovautis tam tikra norma, kada santykius dalyviams atsiranda teisės ir pareigos? /Hipotezė-prielaida/;

Kokie asmenys laikomi tų santykių dalyviais ir koks elgesys yra jiems privalomas ir draudžiamas – dispozicija?;

- Reguliacinės normos; jos nustato santykių dalyvių teises ir pareigas (prezidento, seimo narių);

- Apsauginės normos; jos saugo reguliacines normas, jas užtikrina ir turi sankcijas.

- Materialiosios normos; kurios nustato teisinių santykių pareigas ir teises;

Konstituciniai teisiniai santykiai - konstitucinės teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi teisių ir pareigų. Šie santykiai yra sąmoningi ir valiniai, jų dalyvių veiksmams būtini 2 aspektai:

Šių santykių dalyvių teisių ir pareigų įgyvendinimas yra užtikrinamas valstybės prievarta. Šių santykių objektas yra socialiai reikšmingi subjektų veiksmai, o dalykas (santykių), t.y. realaus pasaulio daiktai, materialinės gėrybės ar įvairūs reiškiniai dėl kurių subjektas atlieka tam tikrus veiksmus.

Pirmosios 2 sąlygos konkretaus teisinio santykio nesukuria, kad šis santykis atsirastų reikia teisinio pagrindo – juridinio fakto.

Pasikeitus Teisinio santykio objektui; Pasibaigia teisinio santykio subjektų valia, kompetentingos institucijos sprendimu, automatiškai, išnykus teisinio santykio objektui.

Išskirtinis teisės subjektų ratas ir ypatingas jų teisinis statusas. Šie santykiai yra užtikrinami didesne teisine apsauga.

Konstitucinė teisės dalyviai – subjektai. Ne visi asmenys gali būti konstitucinės teisės dalyviais, pvz.: mažamečiai, psichikos ligoniai.

Būdingas požymis konstitucinės teisės subjektams – politinis teisnumas. Kiekvienas iš subjektų gali dalyvauti politiniame gyvenime.

Teisės šaltiniai – teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdas (išorinė forma, kur yra parašyta teisės norma).

Pagal apimtį ir taikymo pobūdį bendro galiojimo šaltiniai, jie galioja visoje teritorijoje arba riboto galiojimo (miestas), arba ypatingo (išimtinio) galiojimo (nepaprasta padėtis).

Pagrindiniu privalomu teisės šaltiniu, konstitucinės teisės tradicijas turinčiose valstybėse yra pripažįstamas pagrindinis norminis teisės aktas.

Kompetentingų valstybės institucijų ar visos tautos išleistas oficialus aktas, kuriame yra įtvirtintos visuotinai privalomos bendrosios elgesio taisyklės (teisės normos).

Įstatymai – norminiai teisės aktai, kurie priimami ypatinga tvarka turi aukščiausią juridinę galią ir įtvirtina (išreiškia) teisės normas reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius.

Tarptautinės sutartys – reglamentuotas tarptautinės teisės normų ir principų susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos respublikos su užsienio valstybėmis ir organizacijomis, nesvarbu koks yra turinys, pavadinimas, vienas ar keli dokumentai.

Ratifikuojamos privalomai – sienų pakeitimai, taikos sutartys, ilgalaikės sutartys ( nuo 5 m.), užsienio kariuomenės ir Lietuvos kariuomenės buvimas teritorijoje, dėl dalyvavimo tarptautinėse organizacijose.

Tai yra kompetentingų institucijų priimti norminiai teisės aktai atitinkantys, konkretizuojantys, detalizuojantys jokiu būdu neprieštaraujantys. Leidžia institucijos, kurios neturi įstatymų leidybos teisės.

Kontrasignuoti – tai, kuriuos pasirašo ir neša atsakomybę ministras pirmininkas arba tam tikros srities ministras. (Prezidento parašo neužtenka)

Norminiai teisės aktų galiojimo ribos, t.y. aktų galiojimo laikas, teritorija arba erdvė, jų galiojimas asmenims:

1. Laiko atžvilgiu – akto įsigaliojimo momentas ir momentas nuo kada aktas netenka galios. Galioja tik paskelbti aktai. Yra bendra nustatyta taisyklė, kad įstatymai atgal negalioja.