Krizių komunikacija apsaugos sveikatoje

Krizių valdymo teorijos ir praktika. Krizių valdymo procesas. Prieš krizę etapas. Krizės metu. Po krizės etapas. Pagrindinių krizių valdymo teorijos. Situacinė krizių komunikacijos teorija. Įvaizdžio atkūrimo teorija. Socialiai medijuotas krizių komunikacijos modelis. Jų planavimas , reagavimas į jas ir gebėjimas atsigauti po krizių , įskaitant krizių valdymo komunikacijos strategijas. Šešis pagrindinius žingsnius. Prieš krizę , krizės metu ir po krizės. Krizių valdymo komunikacijos strategijos.

Prieš krizę etapas. Tai etapas, kai organizacija turi susidurti su krize. Organizacija turi aktyviai imtis veiksmų, kad užkirsti kelią krizėms ir joms pasiruošti, nes ne visų krizių galima išvengti, todėl būtinas pasirengimas krizei, t.y. pasiruošimas planui. Autoriai (Coombs, W. T., & Laufer, D. (2018) nurodo, jog krizės planas reikalingas pasiruošti ne tik pačiai organizacijai, bet ir parengti suinteresuotuosius, kad jie žinotų, kaip elgtis krizei kilus. Prieš krizę toks pasirengimas numato galimas krizes ir kiek galima sumažinta tikėtiną krizių žalą. Be abejo taip pat padeda komunikuoti su pagrindinėmis auditorijomis ir visuomene, kad šie, kilus krizei, būtų pasirengę ir pasiekiami.

Krizės metu etapas. Tai etapas, kai kyla krizė. Tad šiame etape labai svarbi reakcija, kai organizacija kilus krizei, reaguoja į krizę ir kaip į galimą atsaką pasirenka tinkamas krizės valdymo strategijas, priemonės, kurios gali būti nuo kaltės perkėlimo, iki jos prisiėmimo, nepaisant to, ar ją tikrai reikia prisiimti (Liu Lastres, B., & Cahyanto, I. P. (2023).

Po krizės etapas. Tai etapas, kai krizė nusistovėjo ir laikas ruoštis (galimai) kitai krizei, siekiant užtikrinti, kad visoms suinteresuotosioms šalims liktų teigiami įspūdžiai apie organizacijos krizių valdymo pastangas (Liu Lastres, B., & Cahyanto, I. P. (2023).

Autoriai (Lauran, N., Kunneman, F., & Van de Wijngaert, L. (2020 Moeen KOA, 2022, ) nurodo, kad yra trys dominuojančios krizių teorijos – Situacinė krizių komunikacijos teorija (angl. Coombs’ situational crisis communication theory, SCCT) ir Įvaizdžio atkūrimo teorija (angl. Benoit’s image repair theory, IRT) ir Socialinių tinklų krizių komunikacijos teorija.

Situacinė krizių komunikacijos teorija. Mokslinėje literatūroje situacinė krizių komunikacijos teorija nagrinėjama plačiausiai. Pasak David ir Chiciudean (2013), situacinės krizių komunikacijos teorijos vystymąsi lėmė psichologijos teorijos, tokios kaip „įvaizdžio atkūrimo teorija” (kitaip dar vadinama juodosios gulbės teorija) ir „priskyrimo teorija”, kurios pradėtos plėtoti nuo prielaidos, kad žmonės linkę prisiimti atsakomybę už įvykusius netikėtus, nenumatytus įvykius, ypač turinčius tam tikras neigiamas pasekmes.

Dominic, E. D., Mahamed, M., Abdullah, Z., & Hashim, N. B. (2022) teigimu, situacinės krizės komunikacijos teorija aiškina, kaip komunikacija apsaugo organizacijos reputaciją krizės metu. Kadangi reputaciją kuria suinteresuotosios šalys, kurios gauna informacijos apie organizaciją per įvarius kanalus: per medijuotus kanalus, iš kitų žmonių, tad teorija, leidžia numatyti, kaip pasielgs suinteresuotosios šalys reaguoti į krizę, susijusią su grėsme reputacijai organizacijai.