Liturgika ir pastoracinė katechezė

Išorinis Dievo kultas. Kamža ir rochetas. Vyskupo liturginiai drabužiai. Monstrancija ir lunulė. Švęstas vanduo ir šlakstytuvas. Smilkalai ir smilkytuvas. Šventieji aliejai ir jų indai. Korporalas ir palė. Komunijos dalijimo vieta. Pirmiausia mušimasis į krūtinę. Dar vienas liturginis gestas , kurį atlieka kunigas Mišių metų - tai aukštyn iškeltos rankos. Dar vienas liturginis ženklas , kurį gyvenime tenka sutikti - tai rankų uždėjimas. Maldai sudėtos rankos.

Žmogaus savijauta Dievo akivaizdoje išreiškiama įvairiais aktais: garbinimu, stebėjimusi, dėkojimu, atsiprašymu, prašymu. Tai vidinis kultas, kiekvieno kulto siela. Nuo to priklauso kulto gylis ir vertė. Tačiau žmogus yra dvilypė būtybė, susidedanti iš kūno ir sielos. Todėl jo vidinis nusiteikimas išreiškiamas ir išoriškai: žodžiais, gestais, apeigomis, tai yra išoriniu kultu. Bet vidinis kultas - pagrindas: priešingu atveju religija taptų tuščiomis apeigomis, kaip forma be turinio, kūnas be sielos. Mylėdami Dievą ir matydami jame savo geriausiąjį Tėvą, nesitenkiname vien vidiniais pagarbos, meilės, dėkingumo jausmais, bet ieškome būdų, kaip išoriškai išreikšti tą pagarbą, meilę, dėkingumą. Taip susidaro daugybė ženklų bei veiksmų, kurie matomu būdu atliekami Dievo garbei. Tai -išorinis Dievo kultas. Jį sudaro:

Išorinis kultas mus vienija į bendrą tikinčiųjų šeimą, dildo luomo skirtumus. Prieš Dievą visi lygūs jo vaikai, o tarp savęs - broliai ir seserys. Dalyvavimas išoriniame kulte pagyvina tikinčiųjų bendrumo jausmą. Pilnutinis kultas bus tada, kai jame dalyvaus visa žmogaus prigimtis: protas ir valia, jausmai ir pojūčiai žmogus kaip individas ir kaip bendruomenės dalis. Viešasis, arba liturginis, kultas tai toks, kuris patvirtintas Bažnyčios (Apaštalų Sosto) ir yra liturginėse knygose (šv. Mišios, sakramentai). Privatus, arba neliturginis, kultas dar vadinamas maldingumo praktikomis. Šios neliturginės pamaldumo praktikos gali būti ir viešos (rožančius, kryžiaus kelias, devyndieniai). Viešasis kultas vykdomas Bažnyčios, jos įteisintų asmenų vardu pagal Bažnyčios nuostatus. Kiti šventi veiksmai, atliekami bažnyčioje ir kitur esant kunigui ar jį pavaduojančiam, vadinami pamaldomis. Į kulto apimtį įeina visi maldingumo bei pamaldų elementai: susitelkimas, tyla, gestai bei judesiai, recitavimas ir giedojimas, bendra ir asmeninė malda. Galutinai kultas pasireiškia tuomet, kai Dievo tarnybai įtraukiama visa žmogiškoji kultūra: muzika, giedojimas, poezija ir žodžio kultūra, architektūra ir plastika. Jei kultas praktiškai neveikia žmogaus gyvenimo, jis tampa tik papročiu, tautosakos dalimi.

Liturgijos vardas yra kilęs iš graikų kalbos. Graikai senovėje liturgijomis vadino viešas tarnybas. Naujajame Testamente - tai viešasis Dievo garbinimo būdas. Lotyniškas to žodžio atitikmuo -kultas, lietuviškas naujadaras - dievogarba.Liturgika - mokslas apie liturgiją, t. y. apie viešą mistinio Kristaus kūno, jo galvos ir narių Dievui teikiamą kultą. Ji apima istoriją, privalomą formą (taisykles), teologinę mintį, pastoracinę funkciją ir mistinį Bažnyčios kulto turinį. Liturgika turi ryšį su įvairiomis kitomis disciplinomis: dogmatika, biblistika, pastoracine teologija, Bažnyčios istorija, kanonų teise, meno istorija, literatūros istorija, bažnytine muzika, klasikine filologija, etnografija, religine ir visuomenine psichologija. Liturgija vadinama viešąja dievogarba, kurią mūsų Atpirkėjas, kaip Bažnyčios Galva, teikia Tėvui; kartu ji yra tikinčiųjų bendruomenės dievogarba Kristui, o per jį amžinajam Tėvui. Žodžiu, tai pilnutinė mistinio Kristaus kūno - vado ir jo narių dievogarba.