M. Liuterio 95 tezės apie indulgencijas

Vardan meilės tiesai ir troškimams ir norint ją paaiškinti, žemiau bus pateikta apsvarstyti Vitenberge, pirmininkaujant garbingam tėvui Martinui Liuteriui, laisvųjų menų ir švento Dievo žodžio magistrui, o taip pat ir šio miesto profesoriui ordinarui. Todėl jis prašo tų, kurie negali dalyvauti ir asmeniškai dalyvauti diskusijoje, kad jie pateiktų raštiškai.

Tas žodis ( atgailaukite) neturi būti suprastas kaip atgailos paslaptis ( t.y. išpažintis ir nuodėmių atleidimas, kurie atliekami dvasininko)

Tačiau tai priskiriama ne tik vidinei atgailai, atvirkščiai, vidinė atgaila – niekas, jei išoriniame gyvenime neapima visiško kūno numarinimo

Todėl bausmė lieka iki to laiko, kol lieka žmogaus neapykanta jam ( tai ir yra tikroji atgaila), kitais žodžiais tariant pakol iškeliaujama į dangaus karalystę.

Popiežius neturi valdžios atleisti nė vienos bausmės, išskyrus tas, kurios jam leistos dėl jo valdžios ar pagal bažnytinę teisę.

Popiežius negali atleisti nė vienos nuodėmės nepaskelbdamas ir nepatvirtindamas to Dievo vardu; be to jis suteikia atleidimą tik jam suteiktais atvejais. Jei jis to nepaiso, nuodėmė išlieka.

Niekam Dievas neatleidžia nuodėmių, prieš tai neprivertęs paklusti dvasininkui, savo vietininkui

Bažnytinės atgailos taisyklės skiriamos tik gyviesiems, ir atitinkamai, negali būti skiriamos mirusiems.

Todėl Šventos Dvasios garbei, esančioje popiežiuje, kurio visuose nurodymuose yra neįtraukti straipsniai apie mirtį ir kitas kraštutines aplinkybes.

Nemokšiškai ir negarbingai elgiasi tie kunigai, kurie ir Skaistykloje esantiems uždeda bažnytines bausmes.

To mokslo piktžolės – apie bažnytinės bausmės pakeitimą, skiriant Skaistyklą, atsirado tada, kad vyskupai miegojo.

Mirusieji viską išperka mirtimi, ir jie jau numirę, sutinkamai su bažnytiniais kanonais, pagal įstatymus yra nuo jų išlaisvinami.

Nevisiškas sąmoningumas ar mirusiojo palaima, neišvengiamai sukelia baimę; ir ji tuo didesnė, kuo mažesnė palaima.

Šita baimė ir siaubas jau yra pakankami ( apie kitus dalykus nutylėsiu), kad paruoštų Skaistyklos kančioms, juk jos artimiausios nusivylimo siaubui.

Yra įsivaizduojama. Kad Pragaras, Skaistykla ir Dangus – yra skirtingi tarpusavy, kaip skirtingi neviltis, nevilties artumas ir rimtis.

Atrodo, kad nei protingu suvokimu, nei Šventuoju raštu nėra įrodyta, kad jie neturi galimybės gauti nuopelnų ar Komunijos palaimos.

Atrodo, kad neįrodyta yra ir tai, kad visi jie pasitikintys ir ramūs dėl savo palaimos, nors mes visiškai tuo įsitikinę.

Todėl klysta tie indulgencijų propaguotojai, kurie skelbia, kad su popiežiaus indulgencijų pagalba žmogus išsilaisvina nuo visokių bausmių ir išsigelbsti.

Jis taip pat neišgelbsti ir Skaistykloje esančių sielų nuo tų bausmių, kurios joms buvo skirtos ir kurias, sutinkamai su bažnytinę teise, jos turėjo išpirkti žemiškame gyvenime.

Jeigu kam nors ir būtų duotas visiškas visų nuodėmių atleidimas,be abejo, jis būtų duotas šventuoliams, t.y. nedaugeliui.

Taigi didžiąją tautos dalį apgaudinėja tuo visiems lygiu ir išpūstu pažadu apie išlaisvinimą nuo bausmės.

Lygiai tokią pat valdžią, kokią popiežius išvis turi Skaistykloje, turi kiekvienas vyskupas ar dvasininkas savo diecezijoje ar parapijoje.

Popiežius pasielgia labai gerai, kad ne raktų valdžia ( kurios jis visai neturi), o užtarimu suteikia sieloms (Skaistykloje) atleidimą.

Žmogiškąsias mintis skelbia tie, kurie moko, kad tuo pačiu metu, kada moneta suskambės dėžėje, siela išlėks iš Skaistyklos.

Iš tiesų, aukso skambėjimas dėžėje gali padidinti tik pelną ir savanaudiškumą, bažnytinis užtarimas – vienintelis Dievui priimtinas.