Martynas Liuteris referatas
Darbo tikslas- pateikti informaciją, kodėl Martynas Liuteris buvo laikomas lyderiu.
1508 pradėjo skaityti paskaitas Vitenbergo universitete ir mokė studentus logikos ir fizikos. 1510 metais išsiųstas į Romą.
Jo veiklos griaunamasis poveikis buvo didelis, nes vyko jau prasidėjus skilimams ir nesutarimams. Nacionalizmas pradėjo laužyti politines sąjungas, o Reformacija sugriovė religijas. Tačiau ši asmenybė atgaivino krikščionišką požiūri Europoje. Visi katalikų istorikai pritaria, kad Renesanso laikų popiežiai buvo supasaulėję , be sąžinės. Iš pradžių Liuteris mane, jog pelnys rojų rūsčiu savo gyvenimo būdu, tačiau netrukus įsitikino, kad ne žmogaus jėgoms įvykdyti tokį gėrį, kuris suteiktų teisę pretenduoti į Dievo malonę. Jis kruopščiai išstudijavo bažnytinę atgailos sistemą ir įsitikino, kad jam bus atleistos netgi tos nuodėmės, kurių jis nepajėgia įveikti ir pašalinti. Jis aptiko, kad nepajėgus netgi išpažinti savo nuodėmių – kai kurios tiesiog išslysta iš atminties, kitos iš viso gimsta nesąmoningai, todėl žmogus nemato savo nuodėmingumo, kol to neparodo Dievo Pirštas.
Šviesiuomenė nė negalvojo sukilti prieš Bažnyčią, nes tokia Bažnyčia patenkino jų protą ir sąmonę. Dauguma politikų atsiribojo nuo tikėjimo , kai kurie iš jų net nukreipė sąjungas prieš Šventąją Romos Imperiją. Martynas Liuteris visa tai pakeitė. Religija net pusantro šimto metų nuo reformacijos pradžios buvo duominuojantis dalykas politikoje. Buvo imtasi drąstiškų veiksmu: žmonės ėjo mirti už tikėjimą ir arba žudė kitus dėl tikėjimo. Vakarų krikščioniškoji civilizacija dėl savo iškilimo skolinga Liuteriui.
Jis buvo prieštaringa asmenybė. Jam esant gyvant buvo skurta daug jį apibūdinačių stereotipų. Pasekėjai Martyna sveikino kaip Viešpaties pranašą, Vokietijos išgelbėtoją. Priešininkai vadino jį pražūties vaiku ir krikščionybės griovėju. ,,Žemdirbių kurstytojai jį vadino kunigaikščių padlaižiu, kraštutinieji maištininkai lygino su Moze , kuris atseit išvedė Izraelio vaikus į dykumą iš Egipto ir ten juos paliko pražūčiai‘‘.
Liuteris pirmiausia buvo religijos žmogus. Didžiosios jo gyvenimo krizės, kurios taip krito į akis biografams, paties Liuterio buvo laikomas niekais, palyginti su jo vidine kova ieškant santykio su Dievu.
Tie, kurie apverkia jo įžado atsižadėjimą , aiškina, kad Liuteris niekada to įžado ir nepriėmė. Liuterio paskelbtą vienuolynų kritiką nukreipė prieš jį patį, aiškindami, kad jis vienuoliu tapo ne iš pašaukimo , įžadą davė ne išgirdęs tikrą kvietimą, o greičiausiai spręsdamas savo vidinius konfliktus, nesugebėjęs pritapti namie ir mokykloje.
Reikia paminėti, kad Liuterį kartais apimdavo gili depresija ir ji kildavo ne dėl asmeninių išgyvenimų, bet dėl būties neapibrėžtumo, žiūrint į ją religiniu aspektu. Nieko stebėtina, kad Liuteris niekuo nesiskyrė nuo savo amžininkų, jie visi buvo veikiami tos pačios aplinkos, ir tai, kad būtent jis vėliau sukilo prieš viduramžių Bažnyčią, paaiškina jo būdo savybės. Liuteris nuo daugunos skyrėsi tuo, kad buvo itin jautrus ir tai pasireikšdavo dvasiniais svyravimais. Nuotaikų kaita jį vargino visą gyvenimą. Tačiau niekas negali teigti, kad tai buvo maniakinė depresija, nes Liuteris visą gyvenimą įtemptai dirbo protinį darbą.
Jo staigų apsisprendimą tapti vienuoliu nulėmė nelauktas susidūrimas su mirtimi. Liuteris teigė, kad tai buvo kvietimas iš dangaus , kuriam jis negalėjo nepaklusti. Nors ir galėdamas nesilaikyti žodinio pasižadėjimo , jis jautė, kad yra įsipareigojęs ir privalo tęsėti pažadą. Nepaisydamas asmeninių polinkių, dievišku sprendimu jis apsivilko vienuolio abitą. Jis pasirinko griežta tvarka pasižymėjusią augustinų broliją. Liuterio įstojimas į vienuolyną svarba pasireiškė tuo, kad jo maištas prieš viduramžių Bažnyčią kilo po to, kai jis desperatiškai mėgino laikytis Bažnyčios nurodyto kelio.
