Mažoji architektūra žemaitijos, aukštaitijos, dzūkijos, suvalkijos kaimo sodybose referatas

Klėtis – pastatas skirtas grūdams, mėsai, drabužiams laikyti, taip pat jose dažnai buvo miegama;

Kluonas – patalpa, kurioje kraunami ir apdorojami javai;

Stogų skydai - tradiciškai puošta stubų galinių sienų pastogės;

Lėkiai - stogo galuose ant skydo sudurtos vėjalentės ar stubų prieangių viršaus puošybinė dalis;

Priemenė - gyvenamojo namo dalis prie lauko durų.

Sandrikas – architektūros elementas; karnyzo pavidalo reljefas virš lango.

Bertašiūtė teigė, kad etninė architektūra, kurią mes įpratę vadinti tradicine, formavosi daugiau kaip tūkstantį metų. Tradicija yra visa geriausia, kas per ilgus šimtmečius sukurta. Atrinkta, išbandyta ir pritaikyta konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje, tai ilgamečio stebėjimo ir veiklos rezultatas,šiuolaikiniais terminais apibūdinama kaip individualus mūsų krašto medinių trobesių standartas.

„Esminis tradicinės kultūros bruožas yra sustyguota dermė tarp žmonių kūrybinės raiškos ir supančios aplinkos. Prigimtinėje kaimo kultūroje gamtos ir žmogaus santykis yra pagrįstas abipusiais mainais ir lygiateisiškumu. Žmogaus būstas ir jo sukultūrinta aplinka suvokiama kaip organiška gamtos bei visatos dalis. Natūraliai kaimo žmogus ir gyvena su šia nuostata: gerbia gamtą, perima iš jos ir sodybos sandaros principus, ir medžiagas, ir formų pobūdį“(Andriušytė ir kt. 2011).

Aktualumas: pastaruoju metu pastebimas susidomėjimas etnine architektūra. Tai rodo, kad

auga žmonių sąmoningumo lygis, keičiasi požiūris. Žmones skatina Europos Sąjungos

Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos regionų kaimų sodybų mažąją architektūrą.

Darbo uždaviniai:

Išanalizuoti Žemaitijos regiono kaimų mažąją architektūrą.

Aptarti Aukštaitijos regiono kaimų mažąją architektūrą.

Apibūdinti Suvalkijos regiono kaimų mažąją architektūrą.

Išnagrinėti Dzūkijos regiono kaimų mažąją architektūrą.

Palyginti ir nustatyti pagrindinius mažosios architektūros panašumus ir skirtumus regionuose.

Aukštaitijoje sodybą sudarė darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtinę aplinką. Gyvenamąjį bei ūkinę erdve formavo pastatai (pirkia, svirnas, tvartas, kluonas, daržinė, pirtis), išsidėstę apie vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį, kluoniena), želdiniai (sodas, daržas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir maži statiniai, vadinami mažąja architektūra (kryžius, koplytstulpis, stogastulpis, varteliai, šuliniai ir kiti statiniai). Ekonominio ūkio pajėgumą rodė sodybos dydis ir pastatų skaičius, o jų išplanavimą lėmė gamtinė aplinka bei kaimo struktūra.

ŠULINIAI. Šuliniai dažniausiai buvo įrengiami tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Gatviniuose kaimuose šulinys kartais buvo kasamas prie gatvės, tad juo naudodavosi keli ūkiai. Stambesniuose ūkiuose būdavo du ar net daugiau šulinių.

KITI SMULKIOSIOS ARCHITEKTŪROS ELEMENTAI. Aviliai, balandinės, inkilai, lesyklos, lauko baldai – suteikė sodybai jaukumo, patogumo ir išbaigtumo. Originalios, žaismingos jų formos papildė, paįvairino, suasmenino sodybos erdvę. Jie jungė visus pastatus ir kartu su jais sudarė vientisą, savitą ir nepakartojamą sodybos ansamblį (Bertašiūtė, 2009).

KOPLYTĖLĖS. Gana gausiai Dzūkijoje paplitusios medinės pakabinamos koplytėlės. Visame regione populiarios tradicinės plokščios „dėželės“ pavidalo koplytėlės su dvišlaičiais arba skiautiniais stogeliais. Šių koplytėlių tūriai atviri arba įstiklinti vieninteliu pagrindiniame fasade įkomponuotu langeliu. Jų viduje dažniausiai kabinama Nukryžiuotojo figūra (Andriušytė, 2009).

Suvalkijos sodybų planas taisyklingas – kiemas, kurio forma artima stačiakampiu, apstatytas iš visų pusių pastatais, stovinčiais šonais arba galais į gatvę. Pastatai išsidėstę taisyklingai pagal gan griežtą šiam kraštui būdingą planavimą: gyvenamasis namas (stuba) dažniausiai statoma pietinėje pusėje arba lygiagrečiai su keliu, priešais gyvenamąjį namą statomas kluonas, prie kitų kiemo kraštų būna išdėstytas tvartas ir klėtis. Suvalkijos sodybų architektūra siejasi su ją supančiu kraštovaizdžiu. Kai kurie pastatai ypač ūkiniai nėra išraiškingi, jų architektūros formos labai paprastos, pritaikytos tiesioginėms reikmėms. Tačiau visame sodybos pastatų komplekse šalia išraiškingiausių sodybos pastatų – stubų ir klėčių jie savo stambiais tūriais harmoningai „uždaro“ pagrindinio Suvalkijos sodybos elemento, uždaro kiemo, apsupto pastatais erdvę. Šiai kompozicijai būdinga racionali logika, ryški užstatymo ir apželdinimo visuma.