Mažų žinduolių išnykimas

Mažų žinduolių išnykimas. Įvadas. Tikslai ir metodai. Rezultatai. Išvados. Šaltiniai.

Vėlyvasis kvarteras buvo paženklintas itin dideliu žinduolių išnykimu. Daugiausia šie išnykimai yra siejami su drastiškais klimato pokyčiais, pradėjus sparčiai tirpti ledynams prieš 16000 metų, bei suaktyvėjusia žmogaus medžiokle. Daugiausia gyvūnų išnyko Okeanijoje bei Šiaurės ir Pietų Amerikoje dėl to, kad šias teritorijas pirmą kartą kolonizavo žmogus.

Nepriklausomai nuo išnykimo priežasties, vienas svarbiausių bruožų, būdingų daugeliui išnykusių rūšių yra didelis kūnas. Kuo didesnis žinduolio kūno dydis, tuo mažesnis bus populiacijos tankis bei dydis, ilgiau trunkantys nėštumai bei didesni intervalai tarp jų. Žinoma, kūno dydis taip pat yra susiję ir su smegenų dydžiu, tačiau skirtinguose organizmuose kūno ir smegenų dydžių santykis gali drastiškai skirtis. Yra pastebėta, kad kuo išgyvenusių paukščių ir žinduolių santykinai didesnės smegenys, tuo didesnis išgyvenamumas naujomis sąlygomis ir nepalankiomis situacijomis. Didesnės smegenys lėmė lankstesnį elgesį, kad buvo ypač svarbu vėlyvojo kvartero metu, ne tada, kaip ir itin greitai keitėsi klimatas, ėmė daugėti žmonių. Pavyzdžiui žinduoliai su stambiomis smegenimis geriau galėjo atsiminti ganyklų, vandens šaltinių vietas, sėkmingiau išvengti būti sumedžiojamiems žmogaus.

Taigi, didelė kūno masė reiškia didesnes smegenis, kurios padidina išgyvenimo tikimybę. Tačiau didelės masės gyvūnų reprodukcija yra lėčiausia.