Moteris lietuvių kultūroje

Tradicinėje lietuvių kultūroje moteris siejama namų ir šeimos pasauliu, ji yra namų ruošos atlikėja, motina, židinio saugotoja. Literatūroje ir religijoje ji neretai iškeliama kaip labai gerbtina asmenybė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad moteris turėjo būti laimingesnė nei yra dabar, tačiau pasirodo, jog vien būvimas svarbia asmenybe laimės nesuteikia.

Tradicinėje lietuvių šeimoje moteris buvo labai svarbi. Ji atlikdavo visus namų ruošos darbus. Mūsų krašte net viduramžiais buvo išlikę matriarchato pėdsakų, bylojančių jog moteris buvo pagrindinė gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja ir užėmė šeimoje garbingą vietą. K. Donelaitis savo kūrinyje „metai“ teigia, kad pasibaigus rudeniui ir žiemai užslinkus, moterims tenka rūpintis jau kitais darbais. Kai vasaros metu yra netinginiaujama ir pasirūpinama linų sodinimu, tai ilgais žiemos vakarais yra susėdama verpti ir austi, nes gi kaip k. Donelaitis pabrėžia, – toks „moterų būdas”. Iš čia galiu daryti išvadą, jog be moters šeima nebūtų išsivertusi. Taigi tradicinėje lietuvių šeimoje moteris labai reikšminga asmenybė.

Lietuvių kultūroje moteris arba motina labai gerbiama asmenybė. Labai sunku rasti literatūrinį kūrinį, kur apie moterį, o ypač motiną būtų kalbama nepagarbiai ar net žeminamai. Motina ar moteris dažnai išaukštinamos, pagerbiamos. Senajame lietuvių tikėjimą būta labai daug moteriškų dievybių, tokių kaip milda, gabija, aušrinė, laima. O po krikščionybės atėjimo į lietuvą pradėta garbinti mergelė marija, ne tik kristaus, bet ir visų tikinčiųjų motina.