Parkinsono liga namų darbas

Parkinsono liga namų darbas Kas tai yra parkinsono liga?Samprata. Ligos priežastys. Paplitimas. Ligos simptomai ir eiga. Charakteristika. Parkinsono ligos gydymas. Vaistai, naudojami parkinsono ligai gydyti.Vaistiniai preparatai. Levodopos preparatai. Dopamino agonistai. Literatūra.

Svarbiausia Parkinsono ligos gydymo dalis – medikamentinis gydymas. Pagrindinės vaistų grupės:

Viena naujausių vaistų grupių – dopamino agonistai. Pradinėse ligos stadijose jie veikia taip pat kaip ir levodopa, tačiau rečiau sukelia nepageidaujamų reiškinių ir jais gydant galima sumažinti levodopos dozę.

Pagrindinis patogenezinis defektas, sukeliantis Parkinsono ligos simptomus, yra didelis dopamino trūkumas striatum sistemoje dėl dopaminerginių substancia nigra pars compacta neuronų sunykimo. 1960 m. nustačius šiuos patomorfologinius pakitimus, prasidėjo levodopos era. 1967 m. buvo įrodytas levodopos efektyvumas gydant PL, o nuo 1975 m. levodopa pradėta vartoti kartu su dopa dekarboksilazės inhibitoriais. Daugiau nei tris dešimtmečius levodopos preparatai išlieka auksinis PL gydymo standartas, nes jų vartojant pasiekiamas geras ir greitas poveikis. Deja, per šį laikotarpį išryškėjo ir šalutiniai levodopos preparatų poveikiai – motorinės fliuktuacijos, diskinezijos ir distonijos, psichikos sutrikimai, demencija, depresija, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai, dispepsijos. Šalutinis levodopos poveikis, ypač motorinės fliuktuacijos ir diskinezijos, pasireiškia vartojant levodopos ilgą laiką (5–10 m.) ir/arba didelėmis dozėmis. Šiuo metu siūloma gydymą levodopos preparatais pradėti kiek galima vėliau ir tęsti minimaliomis veiksmingomis dozėmis.

Gera alternatyva levodopos preparatams yra dopamino agonistai (DA). Šie preparatai PL gydyti vartojami apie tris dešimtmečius. Savo struktūra DA labai panašūs į dopaminą. Jie tiesiogiai veikia dopaminerginius receptorius. Postsinapsiniai dopamino receptoriai sergant PL gana gerai reaguoja į tiesioginę dopaminerginę stimuliaciją, taip sumažėja motorinių fliuktuacijų ir diskinezijų rizika. Keletas patikimų ilgalaikių klinikinių tyrimų įrodė DA monoterapijos veiksmingumą, ypač esant ankstyvoms PL stadijoms. Taip pat paaiškėjo, kad, vartojant DA PL gydyti ilgą laiką, motorinės komplikacijos pasireiškia daug rečiau nei gydant levodopos preparatais. Yra duomenų, įrodančių neuroprotekcinį DA poveikį – jų vartojant sulėtinamas PL progresavimas, nes DA neturi poveikio endogeninio dopamino apykaitai ir nesukelia oksidacinio pažeidimo. Skirtingai nei levodopa, DA patys tiesiogiai sąveikauja su dopaminerginiais receptoriais, o ne jų metabolizmo produktai. Kadangi daugelio DA skilimo pusperiodis yra ilgesnis nei levodopos, jie tolygiau stimuliuoja dopaminerginius receptorius.

Dopamino receptoriai skirstomi į dvi grupes – D1 (šiai grupei priklauso D1 ir D5 dopamino receptoriai) ir D2 (šiai grupei priklauso D2, D3 ir D4 dopamino receptoriai). DA, veikiantys D1 grupės receptorius, padidina adenilato ciklazės aktyvumą ir indukuoja ciklinio adenozinmonofosfato (c-AMF) formavimą. D2 receptorių agonistai neturi poveikio c-AMF. D2 receptorių agonizmas sukelia antiparkinsoninį poveikį, kai paveikiami postsinapsiniai receptoriai, ir neurolepsinį poveikį, kai veikiami presinapsiniai receptoriai. Diskinezijoms atsirasti svarbūs ir D1 bei D3 receptoriai.