Prancūzijos Respublikos Konstitucinė sistema

Prancūzijos Respublikos Konstitucinė sistema. Prancūzijos konstitucinė raida nuo senojo režimo žlugimo iki penktosios respublikos įtvirtinimo. Prancūzijos konstitucijos priėmimo istorinės aplinkybės. Prancūzijos konstitucija kaip sudėtinė kodifikuota konstitucija. Penktosios respublikos konstitucinės sistemos dinamika. Konstituciniai valstybinės santvarkos pagrindai. Konstitucinės Asmens teisės ir laisvės.

1958 m. 1958 m. Konstitucijos primimą reikt sieti su to laikotarpio so-cialine-politine krie Prancijoje. Po Antrojo pasaulinio karo rečioji Respublika nebuvo atkurta. 1946 m. Konstitucija, įtvirtinusi Ketvirtąją Respubliką, nustat parlamentinį valdmą758. Ketvirtosios Respublikos valstbs valdžios unkcionavimui buvo bdingas politinis nestabilumas, dažna vriausbi ir parlament daugu-m kaita, valstbs valdžios autoriteto nuosmukis. Valdžios organiacijos dos pač išrškjo grivant Prancijos kolonij sistemai. Neskms In-dokinijoje, Arikoje parod Ketvirtosios Respublikos politins sistemos nesugebjimą rasti dideli problem sprendimus. 1958 m. Alžro kri – Ketvirtosios Respublikos bejgiškumo pa-skutinis ir akivaidžiausias pavds. Alžre prasidjus maištui, kurį palaik ir ten buvusi pranc kariuomen, iškilo reali pilietinio karo grsm. okia padtis buvo palanki idjai, kad šaliai pavks įveikti po-litinę krię tik suteikus visus btinus įgaliojimus tikram nacionaliniam lderiui, kuris sutelkt tautą. oks asmuo – išsivadavimo epochos did-vris generolas Charles’is de Gaulle’is, Ketvirtosios Respublikos laikais pasitraukęs į politinio gvenimo pakraštį. Jis nuolatos primindavo, kad btina sustiprinti valstbs valdžios autoritetą, atgaivinti Prancijos di-dbę. Kai kurie politikai priveng de Gaulle’io, nuolatos pabrždavo jo polinkį į autoritarinį valdmą.Per kilusią krię atsistatdinus Ministr arbai, Prancijos prei-dentas René Cot 1958 m. gegužs 29 d. kreipsi į abejus Parlamento r-mus, sildamas Ch. de Gaulle’iui suteikti įgaliojimus vadovauti Minist-r arbai. Nacionalinis susirinkimas 329 balsais prim silmą (prieš balsavo 224 deputatai, t. . visi komunistai ir dalis socialist).Ch. De Gaulle’is, nordamas sureguliuoti susidariusią krię, pir-miausia siek įvkdti valstbs institucij reormą. Jam pavko pasiekti, kad bt priimti du teiss aktai: įstatmas, kuriuo Vriausbei 6 mne-siams buvo suteikta visa valdžia, taip pat teis dekretais spręsti visus klau-simus, paprastai reguliuojamus įstatmais (išimtis – tik viešosios laisvs). 1958 m. birželio 3 d. konstituciniu įstatmu Ch. de Gaulle’io vadovauja-mai Vriausbei buvo suteikta teis imtis Konstitucijos pakeitimo. ačiau Ch. de Gaulle’io Vriausbs veiklos ribos buvo apibržtos ir pagal laiką, ir pagal konstitucins sistemos peržirjimo turinį.Pagal 1958 m. birželio 3 d. konstitucinį įstatmą Vriausb, reng-dama naujos Konstitucijos projektą, privaljo laiktis penki princip: 1) vienintelis valdžios šaltinis ra visuotin rinkim teis, įstatm leidžiamoji ir vkdomoji valdžia sudaroma laikantis šio pagrindo; 2) veiksmingas įstatm leidžiamosios ir vkdomosios valdži atsk-rimas, užtikrinantis, kad Vriausb ir Parlamentas savarankiškai vkdo savo įgaliojimus;3) Vriausbs atsakomb Parlamentui;4) teismins valdžios, užtikrinančios pagrindini laisvi, įtvirtint 1946 m. Konstitucijos preambulje bei Žmogaus ir piliečio teisi deklara-cijoje laikmąsi, nepriklausomb;5) Konstitucija privalo nustatti naujus santkius tarp Prancijos ir prie jos prisijungusi taut.1958 m. įstatmas nustat ir konstitucins sistemos peržirjimo procedrą, kurios turjo bti laikomasi. Rengdama projektą Vriausb privaljo gauti ne tik Valstbs arbos, bet ir Konsultacinio komiteto, kuriame turjo posdžiauti ir Parlamento nariai, paskirti abej rm kompetenting komisij, išvadas. Įstatmas patikslino, kad tokie nariai turi sudarti 2/3 viso komiteto nari. Parengtas naujo konstitucinio regu-liavimo projektas turjo bti pateiktas tautos reerendumui. Konstitucinis įstatmas dl Konstitucijos pakeitimo turjo bti promulguotas per 8 die-nas po pritarimo jam reerendume.1958 m. liepos 16 d. dekretas nustat komiteto, pavadinto Konstitu-ciniu konsultaciniu komitetu (Comité consultati constitutionnel), sud-tį – 39 narius: 16 paskirt Nacionalinio susirinkimo visuotins rinkim teiss klausim komiteto, 10 – tokio pat pavadinimo Respublikos ar-bos komiteto ir 13 nari, kuriuos skr Vriausb.Penktosios Respublikos konstitucini institut atsiradimą lm ir konkretaus šalies raidos etapo poreikiai, ir naujai peržvelgta Prancijos konstitucin patirtis, ir ankstesni laik teisinink darbai (pač Strasb-ro universiteto proesoriaus R. Carré de Malbergo rašiniai apie btin-bę peržirti Prancijos valdmo modelį ir apriboti Parlamento galias, įtvirtinant stiprią preidento instituciją), ir artim Ch. de Gaulle’iui pa-žir konstitucins teiss teoretik M. Debré ir R. Capitanto idjos. Pa-ties Ch. de Gaulle’io politins pažiros taip pat laikomos naujosios kons-titucins sistemos įkvpimo šaltiniais. Dar 1946 m. birželio 16 d. Baj mieste pasaktoje kalboje (discours de Bayeux) Ch. de Gaulle’is išdst savo požirį į Prancijos konstitucinę santvarką. ai turi bti stipri san-tvarka, grindžiama nacionaline vienbe ir teistumu. okią santvarką gali užtikrinti tik stipri vkdomoji valdžia, kurios centrinis institutas – valstbs vadovas, kuriam suteiktini reikšmingi įgaliojimai. O M. Debré dau-giau ieškojo bd, kaip iš esms pagerinti parlamentinę sistemą, buvo už valstbs valdžios stabilumą ir nepertraukiamumą.Konstitucijos projektas buvo rengiamas beveik tris mnesius759. M. Pré lotas, nagrindamas Konstitucijos rengimo procesą, jį suskirst į keturias aes760.Pirmoji a – projekto metmen parengimas: šis darbas teko darbo grupei, kuriai pirmininkavo teisingumo ministras Michelis Debré kartu su tarpministeriniu ribotos sudties komitetu, kuriame, be generolo de Ch. de Gaulle’io, M. Debré ir R. Cassino, Valstbs arbos vicepirmi-ninko, dirbo Houphouëtas Boign, L. Jacquinotas, G. Molletas ir P. Pm-linas. Šios darbo as pradžią žmi 1958 m. birželio 12 d. darbo grups posdis. Fas pabaiga – pritarimas projekto metmenims Vriausbs liepos 20 d. ir 23 d. posdžiuose.Antroji a prasidjo 1958 m. liepos 29 d., kai buvo kreiptasi į Kons-titucinį konsultacinį komitetą išvados. Komitetas savo išvadą pateik 1958 m. rugpjčio 14 d.Apsvarsčius iš naujo projektą tarpministeriniame komitete, prasi-deda trečioji a – projekto nagrinjimas Valstbs arbos bendrame posdje. Į ją kreiptasi rugpjčio 21 d. Valstbs arba išvadą prim rugpjčio 28 d.Galiausiai tarpministerinis komitetas m iš naujo nagrinti projek-to tekstą. Jis buvo pateiktas Ministr arbai ir ši 1958 m. rugsjo 3 d. pritar jo galutiniam variantui.1958 m. birželio 3 d. įstatme numattas reerendumas įvko 1958 m. rugsjo 28 d. Reerendumo kampanija prasidjo rugsjo 4 d. (rečiosios Respublikos paskelbimo jubiliejus) Respublikos aikštje generolo Ch. de Gaulle’io pasakta kalba. Vienas šios kalbos akcent: „Nuo šiol svarbiausias dalkas ra viešj valdži veiksmingumas ir tęstinumas.“761 Išskrus komunist partiją ir kai kurias kairiosios pa-kraipos grupes, pagrindins politins jgos buvo už pritarimą naujai Konstitucijai. 1958 m. rugsjo 28 d. konstituciniame reerendume dalvavo 38 097 853 piliečiai (t. . 80,63 proc. pilieči, įrašt į rinkj sąrašus), iš j 31 123 483 piliečiai (t. . 82,60 proc. dalvavusi reerendume) balsavo už naująją Konstituciją. aigi dauguma pranc tautos pritar naujos konstitucins sistemos įtvirtinimui.Konstitucijos tekstas promulguotas 1958 m. spalio 4 d., jis paskelbtas 1958 m. spalio 5 d. ocialiame leidinje „Journal ofciel“ (1958 m. spalio 5 d., p. 9151)762. aip Prancijos konstitucins teiss istorijoje prasidjo laikotar-pis, įvardijamas Penktąja Respublika. 1958 m. Konstitucija – septnioliktoji Konstitucija nuo 1789 m., įtvirtinanti dvidešimt antrą politinį režimą763. iesa, iškart, kai tik buvo priimtas aktas, kai kurie m abejoti jo atei-timi. Konstitucija sieta su jos iniciatoriumi. Antai M. Duverger 1959 m. pradžioje raš, kad naujoji konstitucin santvarka turi daugiau asmeni-nio konsulato bruož nei ilgalaiki institut764. ikta, kad pasitraukus generolui Ch. de Gaulle’iui neliks ir jos sukurtos konstitucins valdmo sistemos. ačiau daugiau kaip penki dešimtmeči konstitucin praktika patvirtino 1958 m. sukurtos sistemos gvbingumą.