Senovės baltų etiniai pagrindai

Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno Rytiniame Pabaltyje vėlyvojo paleolito pabaigoje, X tūkstantmetyje per. Kr. Manoma, kad nuo to laiko prasideda Lietuvos krašto istorija. Pasak Čepienės (1992), pažintis su Lietuvos istorija prasideda nuo lietuvių kilmės išsiaiškinimo bei nuo žinių apie seniausias Lietuvos teritorijoje gyvenusias tautas, jų kultūras. Lietuviai priklauso baltų kalbų šeimai, tuo tarpu baltai – didesnei indoeuropiečių grupei. Pats terminas „baltai“ yra neologizmas, kadangi nuo 1845 metų šiuo terminu pažymimas bendras tautų, kalbančių „baltijos“ kalbomis (prūsų, lietuvių, latvių) pavadinimas.

Pasak Kundrotą tautinę tapatybę sudaro keturi dalykai: kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Neabejojama, kad gilinimasis į lietuvių protėvių – baltų kilmę, pasaulėžiūrą bei etninės kultūros ypatumus, tuo pačiu padėtų geriau pažinti ir mūsų tautą bei kultūrą. Tuo ir gali būti grindžiamas šios temos aktualumas.

Teigiama, kad baltų gentys susidarė maždaug V-VI amžiuje. Norėdami suvokti baltų etinius pagrindus, pirmiausia turėtume išsiaiškinti kas yra tie indoeuropiečiai, iš kur jie kilo. Galima daryti prielaidą, kad tik atskleidus baltų genties kilmę ir etninės kultūros ypatumus, įmanoma geriau pažinti baltų kultūros etinius aspektus. Akivaizdu, kad kiekvienos tautos kultūra yra savita, turinti nemažai savitų kultūros bruožų. Apžvelgus literatūrą, paaiškėjo, kad šventės, apeigos, papročiai, religija – tai yra ne tik neatsiejama senovės baltų gyvenimo dalis, bet ir tos sritys, per kurias geriausiai atsiskleidžia baltų tautos dorovingumas. Būtent todėl šiame darbe bus siekiama panagrinėti etinius senovės baltų pagrindus analizuojant senovės baltų pasaulėžiūros, papročių, švenčių ir apeigų ypatumus. Darbe bus remiamasi tokių autorių darbais, kaip R. Račiūnaitė ir kt.(2001), J.Trinkūnas (2003), I.Čepienė (1992), P.Dundulienė (1982), M.Gimbutienė (2004) ir kt.