Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo samprata ir veiklos kryptys

Klausimai saviruošai Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo samprata ir veiklos kryptys. Visuomenės sveikatos koncepcijų raidos istorinės perspektyvos. Sveikatos stiprinimo veiklos raida ir ryšys su gyventojų sveikatos problemomis. Sveikatos stiprinimo koncepcija šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo kontekste. Teorinis visuomenės sveikatos mokslo pagrindas disciplinų raida. Pagrindiniai visuomenės sveikatos mokslo teorijos ir praktikos elementai. Sveikatos raidos koncepcija , efektyvių sveikatos raidos intervencijų charakteristikos. Visuomenės sveikatos vadybos samprata , būtinos kompetencijos. Gyvensenos medicinos samprata. Visuomenės sveikatos specialistams ir sveikatos vadybininkams būtinos kompetencijos. Pozityvioji , negatyvioji ir socialinė sveikata. Salutogenezės teorija , jos vieta visuomenės sveikatos moksle. Sveikatą lemiantys veiksniai , jų tarpusavio sąveikos ypatumai. Socialiniai veiksniai , jų reikšmė gyventojų sveikatai. Vidinės darnos samprata , jos vertinimo kriterijai , sąsajos su sveikata. Sveikatos išteklių koncepcija , jos svarba gyventojų sveikatai. Socialinis kapitalas , jo pagrindinės vertybės , ryšys su sveikata. Kultūrinis kapitalas , jo reikšmė gyventojų sveikatai. Gyvenseną ir elgseną veikiantys veiksnių kritinis vertinimas.

Sveikatos kitimas – didėjant demografijai – mažėja mirtingumas nuo infekcinių ligų ir ima mažėti vaisingumas. Pereinama į epidemiologiją – daugėja lėtinių ligų. Tada ima tobulėti technologijos, didėja nelygybė, didėja infekcinių ligų paplitimas. Vadinasi, viskas eina spirale (sugrįžtama ten pat).

1910 – tuberkuliozė, venerinės ir kitos užkrečiamos ligos – asmeninė profilaktika, higiena;

1930-1950 – lėtinės neinfekcinės ligos, traumos – profilaktinė medicina, ankstyva diagnostika, ligoninių technologijos;

1980 – kompleksinės gyvenimo kokybės problemos – „Sveikata XXI amžiuje“ strategija.

Ir iškylant kitoms gyventojų sveikatos problemoms bandoma vystyti sveikatos stiprinimo veiklą – „Veronos deklaracija“, „Bankoko chartija“.

Visuomenės sveikatos vadybininkas turi sugebėti valdyti ligų protrūkius, spręsti sveikatos problemas, susijusias su socialiniais, aplinkos veiksniais. Įtakoti gyventojų elgsenos veiksnius, valdyti sveikatos priežiūros tarnybas, planuoti ir įgyvendinti sveikatos programas. Kurti ir įgyvendinti sveikatos strategiją.

Atlikti mokslinius tyrimus, galinčius patikslinti hipotezes apie ligų priežastis ir poveikio galimybes;

Informuoti visuomenę apie sveikatą žalojančius ir stiprinančius veiksnius (nepriklausomai nuo kitų suinteresuotų institucijų);

Įtakoti biudžeto, skirto sveikatos raidos ilgalaikėms ir trumpalaikėms programos finansuoti, sudarymą (balansas su medicinos pagalba);

Gyvensenos medicina tai jungtinė gydymo forma, jungianti geriausias klinikinės medicinos ir visuomenės sveikatos praktikas.

Iš esmės gyvensenos medicina nuo visuomenės sveikatos skiriasi tuo, kad gyvensenos medicina siekia išgydyti, išvengti lėtinių ligų keičiant gyvenimo būdą.

Pozityvioji sveikata – individai pasiekia ir išlaiko gerą sveikatą gyvendami sveikai, būdami geros fizinės bei psichikos sveikatos. Jų gero sveikatos vertinimas yra susijęs su sveika gyvensena, gera savijauta ir visapusišku gerbūviu;

Negatyvioji sveikata – individai mano, kad jų sveikata yra gera, kai jie neserga, nejaučia skausmo, diskomforto, neturi psichikos problemų, funkcinių sutrikimų. Jie laiko gerą sveikatą norma ir nesistengia gyventi sveikai, norėdami ją išlaikyti, o taip pat mano, kad geros sveikatos rodiklis yra gydytojo paslaugų poreikio nebuvimas;