Socialinių mainų teorija

Kaip teigia socialinių mainų teorijos kūrėjas Peter Blau (1964) veikėjų elgesys yra orientuotas į konkretaus tikslo ar atpildo siekimą bei lemia specifinių elgesio krypčių/modelių pasirinkimą. Socialiniai veikėjai pasirenka veiklos kryptis iš įvairių galimų alternatyvų, o sąveikoje su kitais individais siekia naudos. Priešingai nuo klasikinės politinės ekonomijos, grindžiančios veikėjo elgesį tik naudos aspektu, mainų teorija teigia, kad individo siekiai, apsiribojantys tik nauda, yra negalimi dėl trijų priežasčių (Leonavičius ir kt., 2005): Individai neturi vienintelio tik nauda grindžiamo tikslo;( Individai siekia tikslų nenuosekliai ir niekuomet neturi visos reikiamos( informacijos apie galimas elgesio alternatyvas; Individai yra neatsiejami nuo įvairių socialinių įsipareigojimų, kurie daugiau( ar mažiau apriboja jų alternatyvius pasirinkimus. Blau (1964) teigimu, individai dalyvauja socialinių mainų santykiuose tikėdamiesi gauti atitinkamą atlygį. Šį individų suvokimą jis vadina socialine trauka. Jauniems asmenims, siekiantiems atskleisti savo vertingąsias savybes, savanorystė tampa asmeninių įgūdžių ir kompetencijų atskleidimo arena, o kartu ir tiltu iš švietimo sistemos į darbo rinką. Siekiant įsitvirtinti darbo rinkoje vyksta individų grupių diferenciacija (pvz. jaunimo su savanorystės patirtimi ir jos neturinčiais), paremta reikiamų resursų (įvairių profesinių, socialinių etc. kompetencijų) turėjimu ir didesnėmis galimybėmis gauti geresnį (norimą, geriau apmokamą, prestižinį ir pan.) darbą. Remiantis socialinių mainų teorija, savanorišką veiklą vykdantis individas teikia pagalbą kitiems ir tuo pačiu metu gauna socialinį atlygį: pritarimą, prestižą, pagarbą, taip pat įgyja socialinių ir profesinių įgūdžių, naudingų siekiant įsitvirtinti ir konkuruoti darbo rinkoje.