Tarptautinės rinkos analizė ir vertinimas

Tarptautinės rinkos analizė ir vertinimas. Tikslinės rinkos atranka ir įvertinimas. Įėjimo į užsienio rinką būdo parinkimas. Tikslinės rinkos atranka ir įvertinimas. Tarptautinės marketingo strategijos formavimas. Eksporto ir tarptautinės nišos strategijos palyginimas. Tarptautinės marketingo strategijos formavimas. Įvertinimas.

Trečia, išsiaiškinti ir nuspręsti, kokiu būdu tai geriausia daryti.

Įmonės, žengdamos į tarptautinę rinką ir vykdydamos tarptautinius marketingo sprendimus, pirmiausia turi atsakyti sau į penkis pagrindinius klausimus, kurie padėtų nuspręsti koks skverbimosi į rinką būdas yra tinkamiausias. Žemiau esantis paveikslas iliustruoja, kokius svarbiausius veiksnius įmonė turi įvertinti prieš įžengdama į užsienio rinką ir kaip jai geriau valdyti ir organizuoti savo veiklą kitose šalyse, remiantis šiais penkiais klausimais.

Rinkos pasirinkimas tarptautinėje įmonės veikloje – vienas iš pagrindinių sprendimų. Užsienio rinkos pasirinkimas yra užsienio rinkų reikalavimų įsisąmoninimo ir kompanijos atitikti tuos reikalavimu galimybių įvertinimas (Kinderis, 2010). Neteisingas rinkos pasirinkimas įmonei duoda dvigubą pajamų praradimą, t.y. įmonė praranda investicijas, skirtas įėjimui į netinkamą rinką bei praranda pajamas, kokias galėjo gauti jei rinka būtų parinka tinkamai (Bradley, 2005).

Užsienio rinkų parinkimo metodai gali būti skirstomi į plėtimosi ir priartėjimo (Kinderis, 2010; Kuvykaitė, 1997). Taip pat tradiciniai užsienio rinkų parinkimo metodai gali būti pakeičiami portfolio analizė (Ramanauskienė, 2008)

Portfolio analizė leidžia įmonei palyginti alternatyvias užsienio rinkas ir suklasifikuoti jas pagal įmonės galimybes. Svarbiausias užsienio rinkų portfelio analizės uždavinys yra išskirti tas rinkas, kurios bus plečiamos. Kiekviena uţsienio rinka analizuojama pagal pasirinktus vertinimo kriterijus. Portfolio analizė yra pagrindinis organizacijos strateginio planavimo instrumentas, parodantis atskirų rinkos segmentų patrauklumą. Šiuo metodu remiamasi priimant šalių ir regioninių rinkų pasirinkimo bei įėjimo į tam tikrų rinkos segmentų sprendimus. Atlikta ES šalių rinkų analizė rodo, kad ES šalys pasižymi tema arba vidutine veiklos rizika bei vidutiniu arba dideliu rinkų patrauklumu (Ramanauskienė, 2008).

Didžiausias tradicinių užsienio rinkų pasirinkimo metodų trūkumas yra tas, kad įmonės silpnųjų ir stipriųjų vietų analizė labai vėlai įtraukiama į atrankos procesą ir kai kurios palankios rinkos ar galimi pavojai lieka nepastebėti.

Mažos įmonės paprastai veikia su ribotais ištekliais ir turi maţesnį atsparumą rizikai lyginant su didelėmis kompanijomis, todėl tinklų kūrimas, strateginiai aljansai ar partnerystės susitarimai yra vienas iš būdų kaip kompensuoti tuos trūkumus (Hynes, B., 2010).

Įmonė, priėmusi sprendimą uţsiimti tarptautine veikla, bei pasirinkusi tinkamą rinką turi priimti sprendimą dėl ekspansijos į naujas veiklos teritorijas būdo. Dažniausiai skiriami būdai yra:

eksportas, licencijavimas, frančizė, bendroji įmonė, užsienio filialai, įmonė (cechas), užsienio bendrovė, gamyba pagal sutartį, strateginė partnerystė, įsigijimai, plyno lauko investicijos (Ramanauskienė, 2008, Vijeikis, 2003; Pranulis, 2008; Kotler, 2003; Melnikas., 2008; Bradley, 2005; Sekliuckienė, 2009; Couturier, 2010; Lekavičienė, 2011).

Pagrindiniai įėjimo į užsienio rinkos strategijos pasirinkimo kriterijai yra reikalingas kapitalo dydis, rizika, susijusi su aktyvumu užsienyje, veiklos įtaka bei kontrolės lygis.

Eksportas – tai prekių (paslaugų) pardavimas uţ nacionalinių ribų tiesioginiu ar netiesioginiu būdu. Tiesioginis eksportas vyksta tada, kai įmonė tiesiogiai parduoda prekes ar paslaugas importuotojui ar pirkėjui, esančiam užsienio rinkoje. Šis metodas turi daugiau pranašumų lyginant jį su netiesioginiu metodu, nes įmonė turi daugiau galimybių greičiau plėstis bei pati kontroliuoti savo tarptautinę veiklą, savarankiškai plėtoti ryšius su uţsienio partneriais. Pagrindinis šio metodo trūkumas – įmonė pati turi susirasti klientą bei tinkamai jį įvertinti.