Trofinės opos priežiūra

Tyrimo metodas. Informacijos rinkimo aprašas. Teorinis temos pagrindimas. Priežiūros metodai. Priežiūros metodų privalumai ir trūkumai. Rezultatų aptarimas. Literatūros šaltiniai. Kiekvieno autoriaus indėlis ruošiant grupinį (komandinį) darbą.

Trunkantis spaudimas, trynimas ir kiti mechaniniai veiksniai (pragulos); 2) karštis, šaltis (terminiai nudegimai, nušalimai); 3) cheminės medžiagos (cheminiai nudegimai stipriomis rūgštimis, šarmais, iperitu, liuizitu ir kt.); 4) sutrikusi arterinė ir veninė kraujotaka (gali susidaryti pacientams sergantiems obliteruojančiu enarteritu, arterijų ateroskleroze, kojų venų išsiplėtimu; 5) spindulinis poveikis – rentgeno, gama ir kiti spinduliai; 6) infekcija (nespecifinės – difterinės, dizenterinės, vidurių šiltinės, opinio kolito opos ir specifinės – sifilinės, tuberkuliozinės); 7) vėžys ir kiti navikai (vėžinė opa, susidariusi irstant skrandžio, gimdos kaklelio ir kt. vėžiui); 8) centrinės arba periferinės nervų sistemos pažeidimas. Dėl šios priežasties atsiradusios opos vadinamos trofinėmis, nes sutrikdoma audinių trofika, t.y. mityba. Šiai grupei priskiriamos opos, susidariusios dėl nervo sužalojimo ar uždegimo.

Opos, susidariusios dėl kraujo stazės esant kojų venų mazginiam išsiplėtimui, irgi

vadinamos trofinėmis, nes stazė sutrikdo kraujo dujų apykaitą ir trofiką.

Žaizdų gydymo principai istoriškai taip susiklostė, kad daugelį dešimtmečių žaizdas, odos ir poodžio infekcijas gydė daugiausia chirurgai. Pastaraisiais metais ši istorinė nuostata kinta: atsiradus naujų efektyvių gydymo metodų ir priemonių, žaizdoms ir minkštųjų audinių infekcijoms gydyti vis dažniau pasitelkiami neinvaziniai konservatyvūs būdai, vaistai. Jie gali būti taikomi pirminiam gydymui arba po chirurginio žaizdų apdirbimo, išvalymo. Labai svarbu tinkamai prižiūrėti gyjančią žaizdą. Pirmiausia nustatyti ir pašalinti žaizdą sukėlusias priežastis. Užtikrinti optimalią vietinę žaizdų priežiūrą, į gydymo procesą įtraukti pacientą. Ant žaizdos dedamas tvarstis turi absorbuoti eksudato perteklių, žaizdoje palaikyti drėgną aplinką. Būtina bakterinės infekcijos profilaktika. Jei žaizda infekuota, skiriama antibiotikų, vietinių antiseptikų. Reikia pasirūpinti ir aplink žaizdą esančia oda – apsaugoti ją nuo maceracijos, pūslių, infekcijos. Šiuolaikiniams tvarsčiams keliami aukšti kokybės, saugumo ir efektyvumo reikalavimai: turi skatinti žaizdos gijimą, apsaugoti nuo traumavimo, kuo mažiau varžyti galūnės funkciją, būti lengvai uždedami ir nuimami, neprilipti prie žaizdos. Klinikinėje praktikoje naudojami hidrogeliai, hidrofilinės putos, alginatai, hidrokoloidai, naujieji antibakteriniai ir biologiniai užpildai. Opos gydomos kompleksiškai: opa išvaloma chirurgiškai (debridmentas); gydoma infekcija; alinami rizikos veiksniai; keičiama gyvensena (metimas rūkyti, pėdų ir nagų priežiūra, tinkama avalynė, fizinis aktyvumas). Gydant opas turi dalyvauti specialistų: šeimos gydytojo, dermatologo, plastikos, kraujagyslių chirurgo, dietologo, slaugytojo ir motyvuotas pacientas. Rekomenduojama naudoti tik įrodymais pagrįstas ir ekonomiškai efektyvias priemones.

Žaizdos tvarkymas prasideda nuo žaizdos pašalinimo. Chirurginis šalinimas turėtų būti agresyvus, kad būtų pašalinti aplinkiniai kieti odos, hiperkeratozinę odą ir nekrozinius audinius, todėl minkšti, nekeratoziniai žaizdos kraštai su gerai vaskuliarizuotu audinių sluoksniu. Po šalinimo atliekamas žaizdos dugno paruošimas visiškam gijimui. Turėtų būti atliekama gili audinių kultūra atlikti šalinimo metu. Sisteminiai antibiotikai, geriamieji ir arba parenteriniai, reikalingi ūminės infekcijos fazės metu, kai esant celiulitui arba tinkamai gydomai žaizdai nesugebant užgyja.