U. Eko „Rožės vardas“ Recenzija

U. Eko „Rožės vardas“ Recenzija.

„Rožės vardas“ – vienas pirmųjų posmodernistinių romanų, susiejęs viduramžių metafiziką, papročių bei meno studiją ir detektyvinį siužetą. Literatūros kritikai šį romaną vadina vienu iš labiausiai pasaulį pakeitusių, intelektualių labirintų, ieškojimų ir atradimų kupiną kūrinį. Kaip nurodo Stančienė (2006), šio kūrinio kontekstas verčia skaitytoją susimąstyti, kas sieja praeitį su dabartimi, įsisąmoninti, kaip per cenzūras ir draudimus atimama mūsų atmintis ir tapatybė (p. 36). Romane pasakojama apie Adso ir jo mokytojo Viljamo nuotykius viename Italijos benediktinų vienuolyne.

Kaip nurodo Eco (1991), rašytojas pats neturėtų interpretuoti savo darbo, o pavadinimas kaip tik ir nulemia interpretacijos linkmę, todėl romano „Postilėje” jis teigia, jog pavadinimą parinkęs atsitiktinai. Jam patiko, kad „rožė yra simbolinė figūra su tokia galybe reikšmių, kad galiausiai neturi nė vienos iš jų: mistinė rožė, visos rožės vysta, dviejų rožių karas, rožė – tai rožė, rožė, rožė, rozenkreiceriai, nuostabiųjų rožių palaima, gaivi kvapniausia rožė“ (p. 410). Nors egzistuoja nemažai pavadinimo interpretacijų, mano nuomone, jį galima būtų susieti su Adso aistra nepažįstamai valstietei mergaite, arba su giliomis vienuolyno paslaptimis, kurias ilgai norima nutylėti.

Kaip nurodo Carriere ir Eco (2013), knyga sudomins įvairiausių profesijų specialistus, teiks minčių kasdienybei nuskaidrinti ir pastūmės į gyvenimo problemas pažvelgti kitu kampu (p. 270). Knygos veiksmas vyksta XIV amžiuje Šiaurės Italijos kalnų vienuolyne, pagarsėjusiame didele biblioteka. Į šį vienuolyną atvyksta pagrindinis herojus vienuolis pranciškonas Viljamas – kažkada buvęs inkvizitoriumi ir pagarsėjęs savo išmintimi bei apdairumu, kartu su savo globotiniu Adsu, kuris ir yra šio romano vedlys ir pasakotojas; jis po daugybės metų rašo savo atsiminimus iš paauglystės. Pranciškonas Viljamas atvyksta į vienuolyną išaiškinti vienuolyne vykstančius paslaptingus neramumus – kiekviena diena atneša naują mirtį.

Romane gausu svarstymų apie gyvenimą ir mirtį: „bijok, Adsai, pranašų ir tų, kurie pasiryžę už tiesą numirti, nes paprastai patraukia jie mirtin ir daugelį kitų, dažnai net pirm savęs, kartais vietoj savęs“ (p. 393); „pragaras – tai rojus žvelgiant iš kitos pusės“ (p. 54). Hubertinas, bažnyčioje susitikęs su Adsu jam patarė neimti pavyzdžio iš jo mokytojo – Viljamo ir per daug negalvoti: „vienintelis dalykas, apie kurį verta galvoti, supratau tai baigdamas savo gyvenimo kelią, yra mirtis; mirtis yra keliauninko poilsis ir visų vargų pabaiga“ (p. 69). Šios mintys verčia skaitytoją susimąstyti pasižiūrėti į gyvenimą ir jo prasmę kitu kampu: nebijoti numirti – tai yra vienas iš gyvenimo tikslų, nes nebijoti mirti gali tik tas, kas iš tikrųjų gyveno.