Vaikystė be meilės jausmo

Vaikystė be meilės jausmo.

Šias problema beveik dingo iš mūsų akiračio, sunku dabar sutikti vaika be prieziuros ir be tėvų meilės. Nes šiais laikais nebėra tokiu pasitaikančiu problemų su policija ir vaikų teise, bet vis dėl to atsiranda tokiu kuriu tėvai neprižiūri bei nesirūpina jais. Vaikai dažniausiai papuola i vaikų namus dėl savo tevu kurie jų neprižiūri ir galim sakit gyvena taip kad vaiko kaip ir nebuvo. Tokie vaikai dažniausiai randa savo vieta tarp blogos kompanijos, pradėda niekieno neklausyt, pradeda per anksti rūkyt, gert, vartot narkotines mėdžiagas. Jie darė bloga itaka kitiems, jiems būdavo nesvarbu ka kiti sako jie visko darydavo pagal save nes ju niekas ne prižiūrėdavo. Vaikai kuriems trūko meilės vaikystei, susitinka su problemais ateiti visuomenėje.  Tai buvo pasakojama Vandos Juknaitės dramoje „Išsiduosiu balsu“. Toje knygoje buvo pasakojama apie moterį kuriai rūpėjo tu vaiku gyvenimas. Pirmiau kai jie pamatė tuos vaikus, jei šovė mintis sukurt sto vykla kurioi galima padaryti is tu vaiku žmonės. Vaikai bijodavo ateit kada juos kviesdavo i stovykla jie isgirsdavo kad kažkur važiuoja ir iškarto išsigasdavo, nubaldavo is nežinomybės. Šita autorė pasakoja apie ka tik atgavusi nepriklausomybe Lietuva, ir kaip buvo blogai tais laikais. Skaitant šį kūrinį galima suvokti vaiko psichologija, surasti būdus kaip su jais bendrauti, kaip neišgasdinti, ir pasiaukoti ji. Juk tu stovyklu veikejai gatvėse augantis rupescio ir meiles nepatyrė vaikai. Tie vaikai budavo visokie smirdantys, uteleti, smulki, piktibinia ir labai bijantis. Jie atsirado gatvėja, tie vaikai.