Vaikystė be tėvų meilės, pastraipa

Vaikystė be meilės“ Vandos Juknaitės knyga „Išsiduosi. Balsu”.

Vaikai, nepatyrę tėvų meilės, dažnai būna silpni, nemoka pakovoti už save, bei turi įvairių kompleksų. Tokie vaikai yra naivūs, lengvai pasiduoda aplinkinių įtakai ir nuo mažens įgyja žalingų įpročių. Jų likimai tampa dramatiški.

Meilės trūkumas vaikystėje lemia vaikų elgesį. Neturėdami gero pavyzdžio iš tėvų ir nesuprasdami kas gera ir kas bloga, jie neišmoksta priimti sprendimų, pastovėti už save, o šie įgūdžiai yra labai svarbūs norint turėti laimingą ir sėkmingą gyvenimą.

Kolia buvo vienas iš jų, autorės apibūdinamas kaip jautrus, švelnus berniukas, kuris visą laiką stovykloje vaikščiojo susikibęs rankomis su broliuku Sania. Vaikų paerzintas, Kolia pravirkdavo, o pamatęs muštynes pranešdavo apie tai tetai Vandai. Tačiau jau po pirmos stovyklos, į namus broliai negrįžo, gatvė juos išskyrė. Kolia buvo pradėtas išnaudoti seksualiai. Kasmet į stovyklą atvykdavo aptekęs niežais, utėlėmis, net ir tada, kai jau buvo galimybių nusiprausti, pasikeisti drabužius.