Vaikystė be meilės V. Juknaitės kūrinyje „Išsiduosiu balsu“

Vaikystė be meilės V. Juknaitės kūrinyje „Išsiduosiu balsu“.

V. Juknaitė pagrindinį dėmesį skiria darbui su vaikais, jų ugdymą, požiūrio į gyvenimą keitimą. Įkūrusi stovyklas, kuriose gyveno surinkti iš stoties mažiausi ir labiausiai suvargę vaikai. Stengėsi vaikams suteikti pagrindines trūkstamas gyvenimo duotybes – artimųjų rūpestį, meilę bei padėti išmokyti kurti save ir savo gyvenimą. Buvimas su vaikais leido suprasti, kad svarbiausia kovoti už silpnesnius: „Jie gynė save. Gynė Dovilę. Ne. Gal ne. Paklausit, ką jie gina, jie to niekada nebūtų galėję pasakyti žodžiais. Bet nedvejodami būtų dėl to paguldę galvas. Ne perkeltine prasme. Žmogiškasis orumas!“. Toks požiūris atėjo gyvenant stovyklose. Iki tol rūpesčio ir meilės, vaikai vagiliavo, uždarbiavo ir kitaip manėsi, kad tik nemirtų ir kovo už savo gyvybes nuo įvairiausiu pavojų. Dėka V. Juknaitės įkurtos stovyklos Inkūnuose viskas keitėsi iš esmės. Stovyklos tapo ilgamete tradicija, kuri išsiplėtė į didelę vaikų integraciją į visuomenę. Kaip žinia, kiekvienam vaikui svarbu jausti šilumą, meilę ir rūpesnį. To neturintys vaikai yra socialiai silpni, dažnai pasineria į nusikaltimus, nesijaučia saugūs ir nemoka kitaip gyventi.