Vidinių ir išorinių faktorių įtaka odai

Įvadas. Vidiniai faktoriai. Genetika. Metaboliniai veiksniai. Išoriniai faktoriai. Ekologija ir oro užterštumas. Saulės radiacija. Oro temperatūra. Cheminių medžiagų poveikis. Netinkama mityba. Rūkymo poveikis odai. Netinkama odos priežiūra. Priemonės mažinančios išorinių bei vidinių faktorių įtaką odos būklei. Išvados. Literatūra.

Odos būklė ir išvaizda lemia mūsų bendrą organizmo savijautą ir sveikatą. Sveika oda saugo organizmą nuo įvairių kenksmingų aplinkos faktorių, tokių kaip dirgikliai, alergenai ir mikrobai, kurie reaguliuoja kūno temperatūrą. Sveika oda yra lygi, pridrėkinta, lygaus atspalvio. Odos būklei įtakos turi daugybė išorinių ir vidinių faktorių. Pirmieji dažniausiai siejami su genetika ir metaboliniais veiksniais.

Asmens genetika lemia odos tipą (normali, riebi, sausa ar mišri) ir turi įtakos bendrai odos būklei. Genetika lemia ir biologinės odos senėjimą, kuriam būdingi šie bruožai:

Genetika taip pat turi įtakos tam tikrų odos ligų atsiradimui, pvz., atopiniam dermatitui ar žvynelinei. Pavyzdžiui, jeigu dėl genetinių priežasčių žmogui trūksta filagrino (odoje esančio baltymo), jo odos barjero funkcija yra silpnesnė, tai oda labiau linkusi į jautrumą ir atopinį dermatitą. Tokia oda žymiai jautriau reaguoja į stresą ir išorinius faktorius, todėl svarbu kasdien tinkamai ja rūpintis.

Hormonai ir jų kiekio pokyčiai taip pat gali stipriai paveikti odą:

Nėštumo metu del harmonų gali suaktyvėti melanino gamyba, išsivystyti hiperpigmentacija, kitaip vadinama melazma;

Apibendrinant galima teigti, kad odai įtakos turintys vidiniai faktoriai yra genetiniai ir metaboliai veiksniai. Žmogaus genetika nulemia odos tipą, ar jinormali, riebi, sausa ar mišri. Beje, turi įtakos ir bendrai odos būklei. Genetika lemia ir biologinės odos senėjimą. Odos būklei įtakos gali turėti ir įvairios ligos, hormonai ir jų pokyčiai, pvz., bręstant, nėštumo metu ar menopauzės metu, taip pat odą veikia gravitacija.

Oda yra daugiafunkcinis organas, kurio svarbiausia funkcija yra apsauginė, kaip fizinis, cheminis ir imuninis barjeras nuo išorinės aplinkos. Oda turi mikrobiomą. Mikrobiomas yra šeimininko odos ląstelių ir imuninės sistemos bendradarbiavimas, kuris atsakingas už odos sveikatos palaikymą, o šios subtilios pusiausvyros sutrikimas, pavyzdžiui, patogenų invazija ar odos barjero pažeidimas, gali sutrikdyti odos funkciją.

Kaip mūsų pagrindinis aplinkos barjeras, oda apsaugo mus nuo mechaninio poveikio, atlieka termoreguliacinę funkciją bei apsaugo nuo žalingų UV spindulių, ir leidžia mums suvokti mus supantį pasaulį per tankią skirtingų nervų galūnių sąsają.

Gyvi organizmai yra veikiami oro teršalų, kurie daro didelį poveikį žmogaus odai. Oro teršalai gali egzistuoti kaip kietosios medžiagos, skysčiai, dujos ir kietosios dalelės. Jie absorbuojami tiesiai per odą į poodinį audinį arba per plaukų folikulus ir prakaito / riebalines liaukas. Kai ilgalaikis ir pasikartojantis stresą sukeliančių aplinkos veiksnių poveikis viršija įprastą odos gynybinį potencialą, sutrinka odos barjerinė funkcija ir dėl to išsivysto įvairios odos ligos bei priešlaikinis odos senėjimas. Pagrindiniai odą veikiantys oro teršalai yra saulės ultravioletinė spinduliuotė, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, lakieji organiniai junginiai, azoto oksidai, kietosios dalelės, cigarečių dūmai, sunkieji metalai ir arsenas.

Ozono išeikvojimas padidina ultravioletinių spindulių įsiskverbimą į žemės paviršių. Ultravioletiniai A ir B spinduliai pažeidžia DNR (dezoksiribonukleino rūgštis) per skirtingus mechanizmus. Melanocitai baziniame epidermio sluoksnyje gamina pigmentą melaniną, kuris apsaugo kaimyninius keratinocitus nuo ultravioletinės spinduliuotės. Tačiau ilgalaikis saulės spindulių poveikis gali sukelti kancerogenezę. Ultravioletinė A ir B spinduliuotė veikia baltymus, lipidus, branduolių ir mitochondrijų DNR, sukeldami oksidacinių įvykių kaskadą, dėl kurios pablogėja ląstelių struktūra ir funkcija. Neigiamai veikia elastinius odos pluoštus. Tai provokuoja jų restruktūrizavimą, dėl ko prarandamas odos elastingumas ir stangrumas. Kolagenas, kuris yra pagrindinis odos jungiamojo audinio struktūrinis komponentas, fotosintetintoje odoje yra sumažėjęs.