XXa. modernioji literatūra: Autoriai ir kūriniai

XX a. Vid. Katastrofų literatūra. Vytautas mačernis. „vizijos“. Vytautas Mačernis „Vizijos“. „Pabaiga“.

Po trečios okupacijos Lietuva atsidūrė totalitarinėje sistemoje. Ypač sunkus buvo pokaris: vienus žmones okupantų valdžia trėmė į Sibirą, kiti pasirinko rezistentų dalią (partizanai), dar kiti turėjo susitaikyti ir prisitaikyti prie prievartinės sistemos. Literatūra turėjo būti kuriama vadovaujantis socialistinio realizmo principais: aukštinti okupacinę valdžią, ugdyti komunistinei visuomenei tinkamą žmogų. Taigi ji turėjo būti didaktiška, suprantama ir aiški neišlavintam skoniui, privalėjo pakiliu, pernelyg jausmingu tonu šlovinti naują politinį režimą. Knygų leidybą prižiūrėjo cenzūros sistema Glavlitas Literatūra priešinosi ideologijai stengdamasi išsaugoti istorinę atmintį: buvo stilizuojamos liaudies dainos (Justinas Marcinkevičius), taikoma grotesko, paradokso elementų (Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis), poetizuojama kolektyvizacijos sunaikinta žemdirbių kultūra (Juozas Aputis, Romualdas Granauskas), istorinė drama suvokiama kaip atminties saugotoja (Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo, Kazio Sajos kūriniai), vartojama ezopinė kalba.

Emigravęs į JAV ilgėjosi gimtinės Lietuvos. Analizuoja įprastą žemės ir žmogaus ryšį. Katališkio kaimo žmogus yra įvairių jausmų ir geismų pasaul turintis individas. Katališkio tikslas ne užkonservuoti kaimiškąją kultūrą, bet parodyti jos kaitą. Katiliškis fiksuoja kaip keičiasi kaimo žmogus, susidūręs su medijomis. Romane vaizduojama kaip keičiantis visuomenei, keičiasi kaimo žmogus.

Atributai (tai, kas geriausiai reprezentuoja jos charakterį ) Manipuliavimas kitais, obsesija Tiliumi, naudos troškimas, mokėjimas parodyti rankomis kas ir kokio dydžio jai patiko, sugebėjimas tai išreikšti lūpomis, įtikinti akimis, vylingais kūno judesiai. Nuolat lipdė pasalų ir melo lizdą.

Psichologinė veiksmų ir jausmų analizė. (Kas lemia jos elgseną ir išgyvenimus?) Iliustruoti citatomis. Skurdas, kuriame gyveno ir troškimas iš jo išbristi privertė Moniką ištekėti už seno ūkininko Doveikos. Meilės ir laimės trūkumas veikėją privertė rūpintis tik savimi, žaisti viskuo vardu, padėtimi, kitų gyvenimais ir mylėti nieko nepaisant, aklai ir agresyviai. „Gyvenimo aplinkybių spaudžiama”, „Jaučiasi kaip kalėjime”, „Negalėjo pasirinkti, ėmė tai, ką skyrė kiti, darė tai, ko nenorėjo”, „Ji buvo alkana meilės ir glamonių, ji buvo nepasotinama, tatum pradžiūvusi žemė”.

IŠVADA ( Koks vaidmuo kūrinyje? Kokią idėją įprasmina?) Monika, jauna mergina dėl geresnio materialaus gyvenimo ištekėjusi už vyresnio vyro. Bet jaučiasi nelaiminga, lyg kalėjime. Ji visus vyrus pakerianti, manipuliuojanti, savanaudiška, valdinga, egocentriška, panaudodama klastą ir visas įgimtas gudrybes svyruoja ant siauro liepto, virš pražūties. Tačiau iš tiesų trokšta vyro glėbyje jasutis saugi, reikalinga ir geidžiama. Sutikus Tilių, jį suvilioja, jų meilė tampa agresyvi, obsesyvi. Monikos agresyvi ir obsesyvi meilė kyla iš noro būti mylima, nepamiršta ir laiminga.

Tilius jaunuolis >~23m. a) Svajonė – valdiška tarnyba, tačiau jam trūksta išsilavinimo, neturi užtarėjų. b) neapsisprendęs jaunuolis – nežino kur nori eit, kuo nori būti, tačiau nori išeiti iš medkirčių. c) Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti aplinkybėms – Tiliaus būdas. d) Būdamas su Agne galvoja apie Moniką. Išduoda Agnę. e) Jaunatviškas mintis su Agne nuslopina moteriška patirtis ir aistra su Monika. f) Romano pabaigoje (rudenį) pašaunamas Doveikos.