A. Mickevičiaus „Vėlinių“ IV dalies analizė

Užduotis perskaitykite Just. Marcinkevičiaus straipsnį ir atsakykite į klausimus Apie Adomo Mickevičiaus. „ Vėlinių “ IV dalį. Justinas Marcinkevičius Klausimai. Mickevičiaus IV ,, Vėlinių ‘‘ dalies ištraukas ir atlikite užduotis. Klausimai ir užduotys.

Tucanovičiai, Vereščiakų dvaras. Senas, ūksmingas parkas, kurį poetas vėliau vadins vienintele laimės vieta pasaulyje. Čia 1819 m. vasarą A. Mickevičius, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, susipažino su Marile Vereščakaite, grafo Lauryno Putkamerio sužadėtine.

Kokia tai buvo vasara! Pasivaikščiojimai, įvairios pramogos, fortepijonas, o svarbiausia – bendri knygų skaitymai įpūtė tokią ugnį, kad jos atšvaitai IV „Vėlinių“ dalyje jausmo galingumu ir šiandien užima kvapą. Romantizmo amžiaus pirmagimis, jaunas poetas veržėsi į idealiosios meilės sferą, skrido paskui odę jaunystei, traukydamas tradicijų, papročių ir luominių nustatymų saitus. Argi jis nenujautė dramatiško sugrįžimo į žemę, į tikrovę, o gal apsvaigęs nuo meilės ir poezijos nektaro galvojo dievams esąs lygus? Užtat labai skaudus buvo išvijimas iš rojaus. Marilė ištekėjo už grafo – deja, mūza pirmoji palietė žemę, o gal niekada ir nebuvo pakilusi. Tuo tarpu prirūkytame kambarėlyje blaškėsi kruvinai sužeista širdis, šauklė atstumta ir nepasotinta meilė, duso pirmą kartą su realybe susidūrusi svajonė. Poetas jautė kažkokį keistą malonumą, kasdien vis labiau grimzdamas savo skausme ir vis labiau toldamas nuo pasaulio. Draugas J. Čečiotas apie poetą Mickevičių kitiems bičiuliams rašė: „Įsimylėję žmonės gyvena taip, tartum ne pasaulyje šiame būtų. Kas su juo darosi? Jis visą laiką tarsi nenormalus, sveikata vis blogėja, pypke, nemiga, sunkiu darbu jis galutinai žudo save“.

Tačiau išsigelbėjimas atėjo su IV „Vėlinių“ dalimi. Rašė, savo meilę ir kančias perkeldamas į Atsiskyrėlio – Gustavo širdį. Gustavas vėlinių vakarą įsiveržia į Kunigo namus su eglės šaka ant pečių, savo keista apranga ir dar keistesne kalba išgąsdindamas vaikus. Aistringas jo monologas – tai skausmingas pasakojimas apie nežemišką meilę, apgaulingas viltis ir paniekintas svajones. Dar kartą išgyvendamas savo dramą, Gustavas dabar ją supranta ją kaip asmenybės ir aplinkos konfliktą, kaip skaudų idealų ir tikrovės neatitikimą, kuris yra ne tik kančios, bet ir visos žmogaus veiklos, kartu ir kūrybos akstinas. Taip poetas sukuria prielaidas didžiajai Gustavo metamorfozei, kuri įvyks III poemos dalyje. Bet ir II dalis kupina karčių ir teisingų žodžių apie luomų ir turtų nulemtą santuoką, apie šykštuolius ir lupikautojus, kurių dvasia kartu su pinigais guli stalčiuje, apie šviesos persekiotojus kvailus cenzorius, nuo kurių rankų pajuosta gražiausios meno gėlės, apie netalentingus rašeivas, kurie kaip skėriai puola ten, kur parodo pono ranka, apie dvasininkus, draudžiančius švęsti Vėlines. Tačiau, kaip ir dera romantikui, poetas visą dėmesį sutelkia herojaus širdies istorijai, leisdamas jai pakilti prie rojaus vartų ir čia pat kristi į juodą nusivylimo ir kančios pragarą.