Salomėja Nėris eilėraščio Vėlinės analizė

Esamos situacijos nusakymas. Sugrįžimas. Pamąstymai. Kontekstas. Vertybės ir pagrindinė idėja. Svarbiausios vertybės yra tėvynė, namų šiluma, artimieji. Pagrindinė eilėraščio idėja yra tokia, kad tik praradęs tėvynę supranti, kokia ji yra brangi.

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Eilėraštyje kalbama ne tiesiogiai apie šventė, tik pasitelkiama jos simbolika. Eilėraščio nuotai pirmasis segmentas – pirmi du posmai. Nuotaika niūri, tamsi. Šalti miškai ir numirę lapai suteikia tekstui nejaukumo, negyvumo. Vaizdas skurdus, tamsus ir liūdnas. Būtent taip jaučiasi ir lyrinis aš , neveltui save lygina su benamiais belapiais medžiais, jam nemielas tas kraštas, kur jis dabar yra. Subjektas nieko daugiau neturi, tik skurdų apsiaustą, į kurį supasi.

Antras posmas papildo pirmąjį, dar tiksliau apibūdina lyrinio subjekto jausmus. Gyvenimas lyginamas su žiogelio daina. Tai yra pozityvus palyginimas, nes žiogų svirpimas simbolizuoja romantiką, gamtą, ramybę, asocijuojasi su žalia spalva, kuri taip pat yra pozityvumo simbolis. Tačiau ta graži daina yra suminta į kruviną purvą. Purvas greičiausiai simbolizuoja svetima žemę, tamsią ir nemielą, suteptą krauju. Paskutinėmis dviem eilutėmis tarsi grįžtama į tėvynę, apima nostalgija prisiminus žaliuosius berželius ir pušeles.

šiame segmente kuriant meninį vaizdą pasitelkiama personifikacija: pušelės verkia, berželiui skauda širdį, medžiai tiesia rankas. Liūdesį simbolizuojanžmonės grįžta į savo žemę, tačiau jų gyvenimai jau sugriauti, pažeista harmonija. O žemė kantri, visuomet laukianti savo vaikų. Manau, kad čia kalbama apie mirtį, žmonių laidojimą. Sugrįžta į žemę ne asmenys, o tik jų kūnai. Sielos po mirties ieško savo draugų, giminių, mylimųjų. Paskutinėje eilutėje pavartotas jaustukas ak ir gale padėtas šauktukas.