Absurdo herojai literatūroje

Absurdo herojus literatūroje. F. Kafka, A. Škėma, A. Kamiu.

Alberas Kamiu yra teigęs, kad „Kaip turi būti sunku gyventi vien tuo, ką žinai ir ką atmeni, neturint ko tikėtis“. XX a. amžiaus Vakarų civilizacijos žmogus patyrė daugybę skaudžių pokyčių – karus ir žudymus, kurie paliko neišvengiamą poveikį žmogaus mąstymui. XX a. taip pat buvo Modernizmo klestėjimo amžius, kai žmogaus gyvenimas nusigręžė nuo gamtos ir tradicijų bei pradėjo ieškoti naujos prasmės. Dėl to ir susiformavo filosofinė absurdizmo srovė, labiausiai plėtota prancūzų filosofo Albero Kamiu. Absurdo filosofija teigia, kad prasmės ieškojimas yra logiškai neįmanomas. Ši srovė atsirado XX a. antrojoje pusėje, po dviejų pasaulinių karų, tad absurdizmas yra reakcija į kultūrinius, socialinius ir mentaliteto pokyčius Vakarų visuomenėse. Literatūroje absurdo žmogus yra dažnas XX a. personažas, tačiau jis yra skirtingai perteikiamas įvairių rašytojų. Savo kalboje nagrinėsiu absurdo žmogaus vaizdavimą Franco Kafkos, Antano Škėmos ir Albero Kamiu kūriniuose.

Kitas rašytojas, rašęs absurdo tema Antanas Škėma katastrofistinio modernizmo įtakų bene labiausiai paveiktas XX a. lietuvių teatralas, prozininkas ir dramaturgas. Savo žymiausiame romane „Balta drobulė“ atskleidžia kenčiantį ir savo absurdą suvokiantį personažą. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva yra iš Lietuvos emigravęs poetas, kuris po Antrojo pasaulinio karo apsigyvena Amerikoje ir dirba viešbučio liftininku. Keltuvininko darbas jį žemina – tai yra monotoniškas, jokios prasmės neturintis darbas, kuris atima iš veikėjo kūrybines jėgas. Pats veikėjas nesijaučia esąs žmogus: „Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, „auksinėmis“ sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės“. Antanas Garšva jaučiasi tarsi savotiškas mechanizmas, darantis tą patį darbą kiekvieną dieną. Meniškos sielos žmogui dirbti tokį darbą yra kančia – tada žmogus nemato jokios prasmės gyvenime. Antano Garšvos santykis su jį supančia aplinka taip pat išlieka ironiškas. Amerikos kultūra jam yra svetima, todėl jis visada ją stebi su pašiepiančia gaida: „Vitrinose stovi manekenai. Kodėl neįrengia panoptikumų šitokiose vitrinose? Sakysim, vaškinis Napoleonas rymo užkišęs ranką už atlapo, o šalia jo – vaškinė mergaitė iš Bronkso.