Ar Europa yra tolerantiška Islamui ir jo pasekėjams?
Ar Europa yra tolerantiška Islamui ir jo pasekėjams?
Islamas – viena labiausiai pasaulyje paplitusių religijų, turinti beveik du milijardus pasekėjų – musulmonų. Šiais laikais jų gausu jau ne tik arabų šalyse, bet ir visame pasaulyje, įskaitant krikščioniškąją Europą. Nors musulmonai Europoje jau toli gražu nebėra naujiena, panašu, jog ne visai Europai pavyksta šią religinę mažumą suprasti ir priimti. Ne paslaptis, kad tolerancija tiek pačiam islamui, tiek musulmonams itin skiriasi įvairiose Europos šalyse bei regionuose. Vienos šalys palaiko religinę įvairovę ir skatina toleranciją bei musulmonų integraciją europiečių visuomenėje, kitos iki šiol į šią religiją žiūri skeptiškai, su abejonėmis. Tokį žmonių požiūrį gali nulemti daugybė aspektų ir priežasčių, tad iškyla klausimas: kas trukdo europiečiams priimti islamo pasekėjus ir ar nepaisant to, Europa gali būti laikoma islamui tolerantiška vieta?
Nors vargu ar galima teigti, jog visos Europos šalys į musulmonus žiūri su optimizmu, kai kurios iš jų į toleranciją islamui bei musulmonams žiūri atsakingai ir siekia kiek įmanoma labiau integruoti juos į pačią Europą ir jos visuomenę. Europa visuomet buvo įvairių kultūrų visuma, kurioje galima aptikti pačių įvairiausių tautinių ir religinių mažumų, tad ir islamo išpažintojus yra bandoma įtraukti į Europos gyvenimą. Nors ne visos šalys yra pasiryžusios integruoti musulmonus – pavyzdžiui Vokietija į tai deda nedaug pastangų ir imigrantus iš musulmoniškų šalių yra linkusi matyti kaip laikinus darbuotojus, šalies svečius, yra šalių, kurios siekia plėsti daugiakultūriškumą, tad leidžia šalies mažumoms, įskaitant islamo pasekėjus, gyventi pagal savo papročius, išlaikyti savo kultūrą, taip bandydamos skatinti toleranciją bei mažinti diskriminaciją. Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė yra būtent tokios šalys. „Europos vyriausybės įgyvendino įvairias integracijos gerinimo strategijas, ypač musulmonų. Tokios strategijos apima naujų pilietybės įstatymų ir kalbos įvedimo reikalavimus, bandant įskiepyti bendrą tapatybę, skatinant dialogą su musulmonų bendruomenėmis, siekiant paskatinti didesnį musulmonų politinį dalyvavimą, labiau supažindinti su Europos kultūra ir tradicijomis, gerinant edukacines ir ekonomines galimybes, kovojant su rasizmu ir diskriminacija“ (Kongreso tyrimų tarnyba, [CRS], 2011). Tokiu būdu skatinama ne tik pačių europiečių tolerancija musulmonams, bet ir leidžiama čia atvykusiems islamo išpažintojams lengviau įsilieti į naują šalį, naują dar ne itin pažįstamą kultūrą ir jaustis ne kaip įsibrovėliams svetimšaliams, o kaip visaverte Europos visuomenės dalimi, mažinant susvetimėjimo jausmą.
