B. Sruogos romanas „Dievų miškas“: klausimai ir atsakymai

Sruogos romano „ Dievų miškas “ skaitymo užduotis 4 taškai. Sruogos ir. Puipos „ Dievų miškas “ vaidybinio filmo ir romano lyginamoji analizė.

Vertinimas priklausys nuo medžiagos tikslingo atrinkimo, aiškaus ir nuoseklaus išdėstymo, sklandaus užrašymo, taisyklingos kalbos.

2. 1. Kokie svarbiausi B. Sruogos biografijos momentai atskleidžiami filme?

4. Kokie knygos epizodai adekvatūs filmo epizodams? Glaustai aprašykite dviejų turinį ir paaiškinkite prasmę (1 t.).

5. Kuo skiriasi romano ir filmo struktūra bei kompozicija (0,5 t.)?

6. Ką, jūsų manymu, filme galėtų reikšti simbolinės figūros - lazda ir geiša (0,5?

8. Aprašykite du epizodus, kurie yra tik romane (1 t.)

Heidelis buvo ligoninės galva – lagerio gydytojas. Jis buvo aukštas, lieknas, 30-35 metų, tamsus šatenas, gražių linijų vyras. Jo veidas buvo gana inteligentiškas, tik šiek tiek suraižytas, o ir vaikščiojo jis nulenkęs galvą – visuomet tylus ir mandagus. Heidelis buvo vienintelis visame lageryje su aukštuoju mokslu, niekad nesimušė ir nesikeikė, o dar ir savo vardu pridengdavo visas žmogžudystes. Heidelis buvo, atrodo, gana doras žmogus, sprendžiant iš to, jog jis buvo susipykęs ir su lagerio valdžia dėl pas jį siunčiamo per didelio lavonų kiekio bei to, jog jis užjautė lageryje įkalintus žmones: Heidelis ne tik panaikino pavaduojančio gydytojo žiaurų „gydymo“ metodą, tačiau ir užjautė pasakotoją, laikydamas jį ligoninėje ilgiau nei reikėjo bei rūpindamasis juo, parodydamas šlakelį užuojautos.

Gervinskis buvo sanitaras, lageriškai pflegeris, senas katorgininkas. Jis buvo milžiniškos jėgos, netekęs daug dantų, buvęs boksininkas ir pavyzdingas mušeika. Gervinskis buvo kalinių kriminalistų bloko viršininkas, todėl ne vieną kalinį buvo sumušęs ir nužudęs, o vėliau kalinius ligonius slaugė – jo ligoniai pasveikdavo greičiausiai. Pasakotojas su juo sutarė kaimyniškai, bendravo dirbdamas ir ligoninėje surašinėdamas naujokus. Iš tolo atrodė, jog Gervinskis amoralus kaip ir dauguma lagerio viršininkų, tačiau Gervinskis vadovavosi „mušeikizmo filosofija“ ir buvo gan nuovokus žmogus. Jis aiškino pasakotojui, jog mušdamas kalinius, jis jiems gera daro, nes grūdina nuo pat pirmų dienų. Jis buvo vienintelis kalinys, išlikęs iš savo būrio, todėl ir tvirtai tikino pasakotoją, kad norint likti gyvam, reikia žengti per kitų lavonus, ir joks humanizmas, užuojauta ar paguoda lagery nepadės, kai žmonės žvėrimis virsta. Gervinskis vis sakydavo pasakotojui: „Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo!“

Fricas Zelionkė buvo vokietis, kilęs iš Gdansko, 35-40 metų, vidutinio ūgio vyrukas, pasižymėjęs didele fizine jėga. Jis buvo mėsininkas, plėšikas, užėmęs lagerio seniūno pareigas. Zelionkė visad buvo žvalus, prisivalgęs, nusigėręs, vagiliaudavo ir mušdavo be reikalo, todėl buvo pagarsėjęs kaip suktas, klastingas ir gudrus galvažudys. Nors ir buvo ambicingas ir karštakošis, Zelionkė buvo garbingas ir duotą savo žodį visuomet ištesėdavo. Fricą Zelionkę buvo išvežę į SS mokyklą, iš kurios keliaujama į frontą, o iš to Buchenvaldo grįžęs, jis buvo labai pasikeitęs: turėjo šiek tiek daugiau užuojautos, nes buvo patyręs baisių dalykų – net cigateres pasakotojui siūlydavo kaip bičiuliui. Tačiau Zelionkė vis dėlto buvo šaltakraujis – visus iš eilės kardavo, o jam nesugebėdavo paprieštarauti ir pats Heidelis, tačiau taip besidžiaugiantį gyvenimu, Zelionkę lagerio gyvenimo pabaigoje kaliniai patį gyvą suplėšė.