Didžioji savaitė
Daugiausia apeigų, pasiruošimo šventei darbų, iškilmingumo ir paslaptingumo yra sukaupusi Didžiojo šetadienio tradicija. Tą dieną nieko neskolindavo. Esą skolintojas su paskolintu daiktu išnešiąs iš namų javų derlių ir skalsą. Švenčionėlių, Papilės, Josvainių ir kitose apylinkėse Didįjį šeštadienį po vakarienės nenukraustydavo valgių likučių nuo stalo, palikdavo mirusiems.
Etnologų teigimu, buvo plačiai žinomas paprotys Didįjį šeštadienį kūrenti laužus, deginti šiaudų kūlius bei lakstyti su uždegtais šiaudais. Žiloje senovėje tuose laužuose degindavo aukas. Ugnis išvaikydavusi piktąsias dvasias, raganas, burtininkus ir nukreipdavusi įvairias nelaimes. Didysis šeštadienis – jau tikras prieššventis. Iš anksčiausio ryto ką nors iš paauglių, kokį pusbernėlį šeimininkės pasiunčia į bažnyčią velykinės ugnies parnešti. Kol jos nėra, tą rytą krosnies nekuria, laukia. Tai metinis ugnelės atnaujinimas. Katalikų bažnyčia minėto ugnies garbinimo nepanaikino, bet nuo VIII a. vidurio pradėjo šventinti ją šventoriuose Didįjį šeštadienį. Bažnyčios šventoriuje dar iš vakaro sukraunamas nemažas laužas, dažniausiai iš senų, trūnyti pradedančių medinių kryžių, o jį užkurdavo prosenoviniu būdu, išskeldami ugnį iš titnago. Vos kunigui tam tikromis maldomis ir apeigomis ugnį, o paskui vandenį didžiuliame kubile pašventinus, puldavo kas gyvas kuo greičiau ugnies pagriebti ir vandens pasemti. Į namus šventintą ugnį dažniausiai parnešdavo uždegę beržo pintį, taip pat buvo nešama ir su pančiu, labiau tiko senas, kietai suktas, kiek papuvęs virvagalis. Kartais minėtam tikslui naudota tiesiog drobinio audeklo skiautė. Dažnai ugnianešiai jodavo raiti, kad greičiau šventą ugnelę namo parneštų. Pakeliui dar ir lenktyniaudavo tarpusavyje: kas pirmesnis ugnį parneš, to namai pirmiau kaimynų tų metų laukų darbus apsidirbs, to arkliai bus smarkesni. Jodami dar ratą apsukdavo aplink savo laukus – tai jie didesnį derlių duos, javai geriau derės. Šiuokart blogybes turėjo pašalinti švęstos ugnies dūmai.
Sulaukusios velykinės ugnies, šeimininkės tuojau kuria viryklę ar didžiąją krosnį. Užkurtą ugnelę, kaip visada, peržegnoja, „kad velnias pypkės nedegtų ir besikraipydamas gaisro nesukeltų“.
