„Edeno sodas“ kino analizė

Filmo „ Edeno sodas “ analizė Įvadas. Kaip atskleidžiamas daugiakultūriškumas filme. Kokias vaizdines ir retorines priemones parenka režisierius perteikdamas daugiakultūrį kontekstą. Kaip galima vertinti filmo siužetą tarpkultūrinės komunikacijos rėmuose.

Filmą „Edeno sodas“ analizei pasirinkau, nes tai yra lietuviškas filmas, taip pat pasirodė susilaukęs daug dėmesio, populiarumo ir aptarimų, todėl tai mane labai sudomino. Taip pat, retai kada žiūriu lietuviškus filmus, todėl pamaniau, kad pasirinkus šį filmą bus puiki proga, ne tik jį išanalizuoti, bet ir geriau susipažinti su lietuvišku kinu.

Filmas „Edeno sodas“ yra 2015 metais, režisieriaus Algimanto Puipo, sukurta drama. Filmas pristato tarsi būsimos vizijos Lietuvą, kurioje klestinti šalies gerovė traukia žmones iš įvairių pasaulio kampelių, o turtingi senoliai grįžta čia pasitikti senatvės. Filmo siužetas sukasi aplink aukštos klasės pensionatą, kuriame senoliai, kurie kadaise buvo profesoriai, gydytojai ar aktoriai, leidžia savo paskutinias dienas mėgaudamiesi gamta, ramybe ir ypatingu slaugytojų dėmesiu. Kiekvienas iš jų išgyvena skirtingus jausmus ir emocijas, bando save realizuoti ir susitaikyti su neišvengiamos pabaigos lemtimi.

Filmas pristato stipriai išsivysčiusią ir klestinčią Lietuvą, į kurią žmonės plūsta iš įvairių pasaulio šalių ir regionų. Daugiakultūriškumas atsiskleidžia daugelyje filmo scenų. Pavyzdžiui filmo pradžioje, pagrindinė filmo veikėja Linda, keliauja autobusu, o jame daug įvairių rasių ir tautybių žmonių (šalia Lindos sėdėjo musulmonė moteris, autobuse buvo juodaodžių ir azijietiškų bruožų, turinčių žmonių).