Es parama 2014 - 2020 m.

Įvadas. Europos sąjungos struktūrinė parama, jos tikslai bei prioritetai Lietuvoje. ES paramos Lietuvai 2014-2020m. aspektai. Pagrindiniai 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos tikslai. ES parama Lietuvai 2014-2020m.   skaičiai, prioritetai, laukiami rezultatai. ES paramos 2014-2020m. Paskirstymo struktūra pagal sritis. Finansavimo sričių nustatymas. Išvados. Literatūra ir šaltiniai.

Teigiama, kad pagrindinė Europos Sąjungos struktūrinės politikos atsiradimo priežastis – didelis atotrūkis tarp turtingaisių ir skurdžiausių ES valstybių narių ir/ar atskirų jų regionų išsivystymo lygio. Kartu pabrėžiama, kad nuo pat Europos Bendrijos įkūrimo (1957 m.) pastebimi gana ryškūs skirtumai tarp šio valstybių susivienijimo atskirų valstybių ar regionų. Antai, septyntojo dešimtmečio viduryje ypač išryškėjo Pietų Italijos ekonominis atsilikimas palyginus su Šiaurine šios valstybės dalimi. Tačiau akivaizdžiausi ekonominės atskirų ES regionų diferenciacijos pavyzdžiai sietini su šios organizacijos plėtros etapais: 1973 m. (priimti Airija, D.Britanija, Danija), 1981 m. (Graikija), 1986 m. (Portugalija ir Ispanija), 1995 m. (Švedija, Suomija), 2004 m. (Baltijos valstybės, Vengrija, Lenkija, Kipras, Čekija, Slovakija, Malta, Slovenija) bei 2007 m. (Bulgarija ir Rumunija). Ir jeigu Skandinavijos valstybės ir D.Britanija dar iki stojimo į ES pasižymėjo gan aukštu ekonominiu ir socialiniu išsivystymu, tai tokios valstybės kaip Portugalija, Ispanija, Airija ir Graikija, tapusios ES narėmis nesugebėjo išvengti „ekonominės periferijos“ statuso. Dar didesnė ekonominė ir socialinė disproporcija tarp atskirų Europos regionų atsirado po didžiausios plėtros 2004 m., kai Sąjungą papildė 15 naujų narių. Daugumą naujai į ES įstojusių valstybių – buvusios socialistinės stovyklos šalys, kurioms buvo būdingas žemas, palayginus su Vakarais, ekonominis išsivystymas. Tad, 2004 m. įvykusi ES plėtra dar labiau paaštrino regioninės Sąjungos diferenciacijos problemą.

Pirmasis šios fondo ir apskritai regioninės ES politikos veiklos dešimtmetis nepasižymėjo efektyvumu dėl nepakankamo lėšų asignavimo. Situacija pasikeitė devyntojo dešimtmečio pabaigoje (1988 metais), kai Europos ministrai ir Europos Parlamentas susitarė Europos Sąjungos išlaidas planuoti vidutiniam laikotarpiui. Ši iniciatyva priklausė prancūzui Jacques Delors, tuometiniam Europos Komisijos pirmininkui. Pabrėžiama, kad Delors iniciatyva nutraukė metinių biudžetų maratonus, kuriuos dažnai lydėdavo konfliktai tarp Bendrijos valstybių narių ir (arba) tarp institucijų 8-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Tokiu būdu nuo praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio regioninei Europos diferenciacijai mažinti buvo sukurta t.v. finansinių ES perspektyvų sistema. Šios sistemos efektyvumas pasireiškė jau pirmojo finansinio „paketo“ įgyvendinimo metais (1988-1993 m.), kai, pavyzdžiui, dotacijos ERPF padvigubėjo. Dar ženklesnis ES struktūrinių lėšų padidinimas (net 41%) įvyko po Europos Vadovų Tarybos susitikimo Edinburge 1992 metais, kai buvo pasirašytas antrasis trišalis susitarimas septyneriems metams (t.v Delors II paketas). Lietuvai ypač svarbiu laikytinas trečiasis ES finansinės perspektyvos etapas, kuriuo buvo nustatyta 2000-2006 m. finansinė programa ir įtraukta dalis biudžeto lėšų, reikalingų ES plėtrai. 2007-2013 m. paramos teikimo programoje Lietuva dalyvavo nuo pat pradžių, kaip visateisė Bendrijos narė.

Pažymima, kad visi mokslininkai sutaria, kad regioninius skirtumus būtina mažinti, nes:

Apibendrinant teigtina, kad ES stuktūrinė parama – tai nuosekli, kryptinga bei ilgalaikė finansinė pagalba šio susivienijimo atskiroms valstybėms ir regionams, siekiant užtikrinti jų ekonomikos lygį, atitinkantį bendriems ES deklaruojamiems ir siektinimes ekonominiams standartams: žemas nedarbas, stirpus pramonės sektorius, aukštos kvalifikacijos specialistų segmentas ir kt. Konstatuotina, kad Europos Sąjungos teisė pakankamai aiškiai ir nuosekliai teoriškai reglamentuoja bei įgyvendina praktikoje atskirų savo regionų ekonominio atsilikimo eliminavimo politiką. Šioje veikloje ES remiasi atitinkamų fondų - Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo, Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo, Žuvininkystės plėtros fondo, Sanglaudos fondo - veikla. Nuo 2004 metų gegužės, Lietuvos Respublika kartu su dar 14 valstybių tapo šios politikos objektu. Pirmą kartą nuo nepriklausomybės atstatymo Lietuvai buvo suteikta reali galimybė kardinaliai pakeisti savo ekonominį, socialinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą, priartinant pastarąjį prie aukštų išsyvysčiusių Europos Sąjungos senbuvių standartų.