Globalinė prekyba ir globalinės rinkos Globalinės prekybos įtakos linkmės

Pagrindinių sąvokų žodynėlis. Įvadas. Globalinė prekyba ir globalinės rinkos. Globalizacijos ir globalinės prekybos samprata. Globalinės prekybos ekonominės prielaidos. Prekybos globalizacijos ir regionizacijos procesų sąveika. Pasaulio prekybos regioniniai blokai. Veiksniai, įtakojantys regionų formavimąsi. Globalinės prekybos ryšių įtakos linkmės. Įtaka sprendimų priėmimui makroekonomikos vadyba. Įtaka institucijoms prekybos politika ir gerovės valstybė. Įtaka pajamų paskirstymui darbas. Įtaka struktūrai globalinė konkurencija, deindustrializacija ir besikeičiantis pramoninės gamybos pobūdis. Išvados. Literatūra.

Prekybos globalizacija – intensyvūs prekių ir paslaugų mainai tarp nacionalinių ūkių, kurie skatina pasaulinių rinkų atsiradimą, kai prekių rinkos visų pirma veikia globaliu, o ne vidaus lygmeniu (Held ir kt., 2002).

nacionalines sienas, geografinį paplitimą, kuriems būdingi žemi funkcinės integracijos lygiai (Dicken, 2009).

Globaliniai prekybos tinklai ir rinkos susidarė įvairiais laikais, jie įgavo įvairius istorinius pavidalus. Prekybos santykiai buvo institucionalizuoti, kai susiformavo globalinė teisės sistema, valdanti tautų ir įmonių elgseną bei prekybos politiką. Tarpžemyninės prekybos istorija siekia senų senovę.

Ekonominis globalizacijos aspektas gali būti analizuojamas daugeliu reikšmių - prekybos, kapitalo judėjimo ir investicijų, darbo jėgos migracijos, pasaulinių valiutinių santykių, globalių viešųjų gėrybių kūrimo, vartojimo ir pan. Šiame darbe globalizacijai suteikiama siauresnė sąvoka ir ji suprantama kaip pasaulinė prekyba bei mainai augančioje atviroje, integruotoje ir „be sienų“ tarptautinėje ekonomikoje. Pastebima didėjanti tokios prekybos bei mainų tendencija ne tik tarptautinėje prekyboje prekėmis bei paslaugomis, bet ir valiutų mainuose, kapitalo judėjime, technologijų plėtime.

Globalizacija nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinių bruožų. Globalizacija suprantama kaip visų šiuolaikinių socialinio gyvenimo aspektų (nuo kultūrinio iki finansinio) tarpusavio ryšio plėtotė, gilėjimas ir greitėjimas pasauliniu mastu. Globalizacijos procesas vyko per visus civilizacijos amžius, tik skirtingu lygiu.

Tokia struktūra suteikia pagrindą istorinius globalizacijos modelius įvertinti ir kiekybiškai, ir kokybiškai, nes įmanoma išanalizuoti: (1) santykių ir ryšių tinklų ekstensyvumą; (2) srautų intensyvumą ir veiklos aktyvumo lygį; (3) tarpusavio mainų greitį arba spartą ir (4) šių fenomenų poveikį atskiroms bendruomenėms. Sistemingas šių fenomenų vystymosi įvertinimas leidžia įžvelgti globalizacijos istorinių formų skirtingose epochose atributus ir svarbiausius skirtumus. Toks istorinis požiūris į globalizaciją išvengia paplitusios tendencijos laikyti globalizaciją visiškai nauju dalyku arba manyti, kad šiuolaikinis globalių ir ekonominių tarpusavio ryšių lygis nėra naujas, nes primena tai, kas buvo ankstesniais laikotarpiais.

Held ir kt. (2002) prekybos globalizaciją apibūdina kaip intensyvius prekių ir paslaugų mainus tarp nacionalinių ūkių, kurie skatina pasaulinių rinkų atsiradimą. Ir tai nereiškia, kad visos šalys prekiauja viena su kita, bet kad egzistuoja prekybos sistema, kurioje bet kurių dviejų šalių tarpusavio prekybos ryšiai gali paveikti kitų šalių tarpusavio prekybos santykius. Prekybos globalizacija reiškia, kad tarpregioninis prekybos mastas toks reikšmingas, jog prekių rinkos visų pirma veikia globaliu, o ne vidaus lygmeniu. Taigi, globalinė prekyba apima reguliarų prekių ir paslaugų tarpregioninio lygmens mainų sistemą. Nors prekybos tinklai gana ekstensyvūs, tačiau jie, kaip atrodo, koncentruojasi tam tikrose geografinėse zonose: Europoje; Šiaurės ir Pietų Amerikoje; Azijos ir Ramiojo vandenyno baseino zonoje: trijuose prekybos blokuose, kuriems būdinga tam tikra ekonominė darna ir kurie apima daugumą industrializuotų nacionalinių ūkių. Daugelis skeptikų šiuos reiškinius laiko prekybos regionalizacijos, o ne globalizacijos įrodymais.

Įprastinė prekybos teorija remiasi daugybe prielaidų. Manoma, kad tada, kai šalis atsiveria prekybai, prekiaujama pasaulinėmis (atsižvelgiant į valiutos kursą), o ne vidaus kainomis. Pasaulinės kainos rodo santykines prekiaujamų gėrybių gamybos išlaidas pasaulinėje rinkoje, o ne šalies ekonomikoje. Atsižvelgiant į ekonomikos santykinių išlaidų struktūrą, vienų prekių gamybą bus naudinga plėsti, o tų, kurias pigiau gaminti užsienyje, gamybą pakeisti importu. Taigi prekybai atsivėrusi šalis gamins daugiau tų gėrybių, kurių gamyboje turi lyginamąjį (konkurencinį) pranašumą, o mažiau arba visai nebegamins prekių, kurių gamyboje to pranašumo neturi.