Gyvenimo prasmės problema Altorių šešėly

Pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį į pagrindinio herojaus, Liudo Vasario, svarbiausią sprendimą tapti kunigu. Tai ramaus, kantraus, kiek drovoko būdo žmogus, kuris, raginamas tėvų, pasiryžo stoti į kunigų seminariją. Tik įstojus jam sekasi gana neblogai, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis ima suvokti, kad seminarija – ne jam. Liudas Vasaris nuolat plėšosi tarp pareigos būti kunigu ir savo, kaip poeto, nerimstančiu jausmu. Kuo labiau gilinasi į seminarijoje mokomus dalykus, tuo labiau širdyje jaučiasi su visu tuo nesutinkąs. Jis dievina gamtą, kuriai nuo pat mažumės jaučia didelę meilę, prisirišimą. Taip pat neilgai trukus ima jausti meilės užuomazgas Liucei. Visa tai tik dar labiau komplikuoja jo būtį seminarijoje. Liudas Vasaris jaučia liūdesį, neviltį ne tik negalėdamas rodyti savo jausmų, bet ir negalėdamas niekam viso to pasipasakoti, privalo viską slėpti, kaupti savyje. Galiausiai Vasaris pradeda rašyti. Eilėraščiais jis tikisi išreikšti savo jausmus, taip nusižengdamas seminarijos taisyklėms.