Gyvybės medis

Darbai apie gyvybes medi. Gyvybes medis lietuviu tautosakoje. Mitai apie gyvybes atsiradima zemeje.

Medžių kultas atsirado ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu ir formavosi ilgus tūkstantmečius įvairiomis socialinėmis, ekonominėmis, gamtinėmis, klimatinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Lietuviai, kaip ir visos Europos bei kitų pasaulio kraštų tautos, sukūrė gausią mitologinę tautosaką, sudėtingas apeigas, daugybę darbo papročių, įdomių meno kūrinių, susijusių su medžių kultu. Šios tradicijos nedaug pakitusios pasiekė naujuosius laikus. Jos išsaugojo daugelį archajiškiausių tikėjimų elementų, atsiradusių dar prieš indoeuropiečių, tarp jų ir baltų, susidarymą. Gamtos, ypač medžių, kultas pirmiausia reiškėsi kai kurių augalų, ypač galingų medžių ir gyvūnų garbinimu – totemizmu. Šis terminas sudarytas iš indėniško žodžio ot-oteman, t. Y. Jo giminė, protėvis. Totemizmas rėmėsi tikėjimu, kad tarp žmogaus ir medžio ar gyvūnų esanti antgamtinė giminystė. Totemai buvo laikomi žmonių protėviais, todėl vadinti tėvais, broliais. Lietuviai, kaip ir kitos tautos, tikėjo, kad kai kurie žmonės, kartais ir dievybės kilusios iš medžio. Atsiradus vėlių kultui, imta tikėti, kad jos gyvenančios medžiuose, miškuose, vandenyse ir pan. Vėlyvojo neolito ir žalvario amžiais buvo sukurta mitų, pagrįstų stichiniu materializmu juose susiklostė kosmogoniniai vaizdiniai. Dėl to buvo sukurtas mitologinis Pasaulio medis, Visatą dalijantis į tris sferas viršutinę – dangų, vidurinę – žemę ir apatinę – požemį. Medis augąs sakraliniame Visatos centre ir padedąs nustatyti pasaulio kryptis.