Intelektinės nuosavybės teisė Konspektas

Intelektinės nuosavybės teisė intelektinė nuosavybė. Intelektinės nuosavybės teisė. Intelektinės nuosavybės objektai AUTORIŲ TEISĖS. Autorių ir gretutinių teisių įstatymas. Gretutinės teisės. Prekių ženklai. Žodiniai ,. Grafiniai. Erdviniai 3D. Muzikinis ar garsinis. Ženklas – spalva. Pozicinis ženklas. Ženklas su raštais. Judesio ženklas ,. Multimedijos ženklas. Holograminis ženklas ,. Individualus. Kolektyvinis. Sertifikavimo. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas. Patentai. Europos patentą. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. Pramoninis dizainas. Lietuvos Respublikos dizaino Įstatymas. Komercinė paslaptis. Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas. Interneto domenų vardai. Taip pat egzistuoja ir daugiau specializuotų intelektinės nuosavybės teisės rūšių. Intelektinės nuosavybės teisinės apsaugos ekonominiai ir etikos aspektai.

Intelektinė nuosavybė – protinio darbo rezultatas. Intelektinė nuosavybė yra nematerialus turtas, toks kaip muzikos, literatūros ir kiti meno kūriniai, atradimai bei išradimai, simboliai, dizainas ir pan.

Nepaisant to, kad teisės principai, taikomi intelektinei nuosavybei, vystėsi jau ne vieną amžių, pati sąvoka intelektinė nuosavybė pradėta vartoti tik XIX a. viduryje. 1867 m. buvo įkurta Šiaurės Vokietijos sąjunga, kurios konstitucija oficialiai suteikė įstatymais paremtą intelektinės nuosavybės apsaugą. 1893 m. Berne įkurtas Jungtinis tarptautinis intelektinės nuosavybės apsaugos biuras (United International Bureaux for the Protection of Intellectual Property). 1960 m. organizacija perkelta į Ženevą, kur 1967 m. tapo Jungtinių Tautų padaliniu – Pasauline intelektinės nuosavybės organizacija (World Intellectual Property Organization, sutr. WIPO). Tuo metu ši sąvoka pradėta vartoti ir Jungtinės Valstijose (kurios nebuvo susijusios su Berno konvencija), o plačiai taikyti pradėta po Bayh Dole akto (Patentų ir prekių ženklo įstatymo pataisa), priimto 1980 m., kuriame teigiama, kad universitetams priklauso jų pačių intelektinė nuosavybė, kurią jie gali licencijuoti komerciniams tikslams, t. y. leidžiama universitetams, ne pelno siekiančioms mokslo institucijoms ir mažoms įmonėms turėti, patentuoti ir komercializuoti išradimus, sukurtus savo organizacijose. Priėmus šią pataisą dauguma universitetų dėstytojų ir studentų nusprendė, kad nori sukurti savo kompanijas.

Pavyzdžiui, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas suteikia originalių kūrinių (literatūros, muzikos, meno, mokslo) autoriams išimtines teises atgaminti, pritaikyti ir viešai atlikti savo kūrinius. Patentų įstatymas leidžia naujų procesų išradėjams užkirsti kelią kitiems naudoti ar parduoti jų sukurtus išradimus. Prekių ženklų įstatymas suteikia prekių ir paslaugų pardavėjams galimybę savo gaminiams taikyti išskirtinius žodžius ar simbolius ir neleidžia jų konkurentams naudoti tų pačių ar klaidinančiai panašių skiriamųjų ženklų ar frazių. Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas draudžia konkuruojančioms bendrovėms naudotis neteisėtai gauta konfidencialia komercine vertinga informacija (pvz., maisto produktų sudėties formulėmis ar slaptomis rinkodaros strategijomis).

Kaip matome, intelektinės nuosavybės apsaugos objektai yra skirtingi, skirtingi ir jų apsaugos tikslai bei apimtis. Sukūrus ar pagaminus šiuos objektus, o įstatymų numatytais atvejais dar atlikus ir papildomus veiksmus (pvz., įregistravus tam tikrus objektus atitinkamame valstybes registre), atsiranda teisiniai santykiai, kurie patenka į su turtiniais susijusių asmeninių neturtinių santykių grupę. Nors intelektinės nuosavybės objektai labai skirtingi, juos vienija bendras bruožas: visi objektai, kurie sukuriami intelektine (protine, kūrybine) veikla ar atsiranda su ja susijusios veiklos dėka, yra nematerialaus pobūdžio ir dėl to laikomi nematerialiu turtu.

Intelektinės nuosavybės suvokimas keitėsi dėl nenumaldomo technologijų vystymosi. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje autorių teisių įstatymas buvo išplėstas siekiant apsaugoti kompiuterių programinę įrangą. Vėliau, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, daugelio šalių teismai nusprendė, kad programinė įranga taip pat gali būti apsaugota pagal patentų teisę. Dėl to programinės įrangos kūrėjai galėjo pasikliauti viena ar abiem teisės sritimis, kad vartotojai negalėtų kopijuoti programų, o konkurentai neparduotų identiškų ar panašių programų. Autorių teisės, patentų, prekių ženklų ir komercinių paslapčių įstatymai taip pat labai dažnai visi kartu apimdavo vadinamąjį „pramoninį dizainą“ (pavyzdžiui, Akinių rėmelių, lempų, durų rankenų, telefonų, virtuvės prietaisų ar automobilių kėbulų dizainas). Daugelyje šalių šių objektų kūrėjų darbus saugo bent trjų rūšių teisės aktai: „naudingų objektų“ autorių teisių apsauga (autorinė teisė); dizainas (patentų teisė) ir prekės ženklas (prekių ženklų įstatymas). Šie taisės aktai neapsaugo funkcinių savybių, kurios apima objektų formas, kai šias formas lemia praktinis objektų panaudojimas. Nepaisant to, teisės aktai kartu sukuria kliūtis ir nefunkcinių dizaino savybių imitacijai.