Intelektinės nuosavybės samprata

Žmogus iš prigimties yra kurianti būtybė, o pagrindinis jo kūrybos įrankis – intelektas. Nuo žmonijos atsiradimo laikų jis ir dailininkas, ir konstruktorius, ir išradėjas. Taigi intelektą galima suprasti kaip žmogaus gebėjimą mąstyti, protauti. Žmogaus intelektinės veiklos rezultatas vadinami intelektiniu produktu, arba gali būti įvardintas kaip intelektinė nuosavybė. Pastaroji sąvoka, turinti teisinę konotaciją, atsirado XIII a. Prancūzijoje ir iki šiol tarptautinėje privatinėje teisėje taip vadinami kūrybinės veiklos rezultatai – autorių ir patentų teisės objektai. Predikatas „intelektinis“ yra susijęs su intelektu, ir jis yra dažniausiai vartojamas su žodžiais „nuosavybė“ ir „produktas“. Sąvoka „intelektinis produktas“ yra suvokiama kaip vertybė, sukurta žmogaus pastangomis, jo gebėjimu mokytis, spręsti problemas, atrasti reiškinių tarpusavio ryšius, pritaikyti savo ir kitų sukauptą patirtį. Tuo tarpu sąvoka „intelektinė nuosavybė“ suvokiama kaip teisė į žmogaus kūrybinės ir intelektinės veiklos rezultatus (produktą), saugoma įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma. Intelektinė nuosavybė savita tuo, kad tai nematerialus turtas. Materialus turtas tradiciškai yra labiau vertinamas, nes lengvai apčiuopiamas, turi fizinį pavidalą. Tačiau nematerialus turtas visuomenės procesuose dalyvauja lygiai taip pat, kaip materialus, nes turi savininką ir vertę, nes su juo galima atlikti veiksmus būdingus materialiajam turtui:

Šiame darbe bus nagrinėjama intelektinė nuosavybės reikšmė ir jos teisinis aspektas: teisės šakos ir šaltiniai reglamentuojantys intelektinės nuosavybės teisės normas.

Galima drąsiai teigti, kad intelektinės nuosavybės reikšmė nuolat auga. Intelektinė nuosavybė tapo ypatingai reikšminga XX a. viduryje, kuomet visose veiklos srityse prasidėjo spartus darbo intelektualizacijos procesas, t.y. pradėjo augti dirbančiųjų, atliekančių intelektinį darbą skaičius. Šio proceso plėtrą iššaukė stiprėjanti konkurencija ir konkurencingų sprendimų poreikis. Naujojo tūkstantmečio pradžia rodo, kad verslo organizacijose šios tendencijos ne tik kad išlieka, bet taip pat turi požymių skatinti verslo sprendimų intelektualizacijos procesą, daugiau panaudojant intelektinės nuosavybės galimybes. Organizacijose ir visuomenėje formuojasi gilesnis intelektinio darbo ir jo produktų vaidmens supratimas. Išryškėjo, kad intelektinio darbo produktais gali būti ne tik išradimas, prekės ženklas, meno kūrinys ir k.t., bet taip pat gali būti organizacijos verslo modelis, verslo uždavinių rengimo algoritmai, sukauptos žinios ir patirtis ir kt.

Intelektinės nuosavybės tarptautinis pobūdis savaime lemia poreikį užtikrinti tinkamą intelektinės nuosavybės intelektinės nuosavybės apsaugą tarptautiniu mastu. Šis poreikis buvo pastebėtas dar XIX a. antroje pusėje, kai buvo sudaryti šiuolaikinės intelektinės nuosavybės teisiniai pagrindai – priimtos Berno bei Paryžiaus konvencijos, užtikrinančios literatūros ir meno kūrinių bei pramoninės nuosavybės apsaugą valstybėse – konvencijų dalyvėse. Prie intelektinės nuosavybės apsaugos skatinimo prisideda Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO – World Intellectual Property Organization). Tai JTO organizacija, kurios tikslai yra skatinti kūrybinę veiklą ir remti intelektinės nuosavybės apsaugą tarptautiniu mastu. Ši organizacija šiuo metu turi 188 šalių-narių, tarp kurių yra ir Lietuva, valdo 26 tarptautines sutartis [8].