J. V. Gėtės „Fausto“ refleksija

J. V. Gėtės „Fausto“ refleksija.

Kai pabaigiau skaityti Faustą, man iškilo daugiau klausimų, nei kūrinyje galėjau rasti atsakymų. Ypač daug jų sukėlė scena „Valpurgijos Nakties Sapnas“. Idėja, kad paprastiems mirtingiesiems nelemta suprasti antgamtiškų būtybių yra labai įdomi ir sukelia daug apmąstymų, bet taip pat priverčia abejoti ar tikrai verta į tai veltis. Manau, kad kūrinys parodo ne vieną pasaulėžiūrą ir kupinas įdomių situacijų. Tarkime, kai Margarita – religinga, dievobaiminga mergaitė įsimyli savo sielą šėtonui išmainiusį profesorių. Arba, kai Faustas žinodamas, kad kelia kančią Margaritai slepiasi oloje ir nieko nesiruošia pakeisti, tik nuolat abejoja savimi ir vis labiau piktinasi Mefistofelio draugija. Veiksmui besiplėtojant, susidaro įvaizdis, kad Faustas vis giliau grimzta velniui į nagus. Atrodo, kad viskas slysta Faustui iš rankų ir artėja Mefistofelio pergalė, kai Fausto nemirtinga esybė atiteks jam ir tuo pačiu metu laimės lažybas prieš Dievą.