Kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jos baudžiamasis teisinis vertinimas
Įvadas. Bendrininkavimo raida ir samprata baudžiamojoje teisėje. Bendrininkavimo rūšys, formos ir jas apibrėžiantys požymiai. Bendrininkavimo rūšys. Bendrininkavimo formos. Nusikalstamo susivienijimo organizavimas, kūrimas ir vadovavimas jam. Nusikalstamo susivienijimo narių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant bk 39¹ straipsnį. Išvados. Literatūra. Internetiniai šaltiniai.
Darbo struktūra taip pat apims nusikalstamų susivienijimų organizavimo, kūrimo bei vadovavimo specifiką, kuri labai aiškiai išdėstyta teismų praktikos bendrininkavimo baudžiamosiose bylose. Tokios veiklos organizatoriai dažnai prisiima didesnę teisinę atsakomybę. Be to, bus aiškinamos galimybės atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 391 straipsnį. Ši dalis svarbi nagrinėjant situacijas, kai nusikalstamos veikos dalyviai bendradarbiauja su teisėsauga, siekdami atskleisti kitų bendrininkų nusikaltimus, taip padėdami efektyviau kovoti su organizuotu nusikalstamumu.
Darbo objektas: kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jos baudžiamasis teisinis vertinimas.
Darbo tikslas: išanalizuoti kelių asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką ir jos baudžiamąjį teisinį vertinimą.
Uždaviniai:
Atskleisti bendrininkavimo raidą ir sampratą baudžiamojoje teisėje.
Kokios yra
Apibūdinti nusikalstamo susivienijimo organizavimą, kūrimą ir vadovavimą jam.
Išnagrinėti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 391 str. ypatumus.
Bendrininkavimas Lietuvos teisės šaltiniuose pirmą kartą paminėtas dar XV amžiuje. Vienas iš teisės aktų – Kazimiero teisynas – buvo skirtas vienodam baudimui taikyti už turtinius nusikaltimus bajorų luomui ir nuo jų priklausantiems žmonėms. Teisyne buvo nustatyta, kad jei nelaisvas valstietis įvykdys vagystę, o jo ponas bendrininkaus ar žinos apie šį nusikaltimą, jam bus skirta bausmė tokia pat, kaip ir už pačią vagystę (Kazimiero teisynas, 1468). Vis dėlto, bendrininkavimo sąvoka šiame teisės dokumente dar nebuvo tiksliai apibrėžta.
Lietuvos teisinėje sistemoje bendrininkavimo samprata buvo susidomėta XX amžiaus pradžioje. 1919 m. sausio 16 d. Valstybės Tarybos prezidiumas nutarė Baudžiamuoju kodeksu laikyti Rusijos imperijos 1903 metų Baudžiamąjį statutą. Bendrininkavimo sąvoka tuo metu buvo grindžiama visų dalyvių bendra valia, kuri turėjo būti išreikšta arba susitarimu, arba žinojimu. Bendrininkavimui taip pat reikėjo ypatingos tyčios, tai reiškė ne tik ketinimą įvykdyti nusikaltimą, bet ir siekį tai padaryti kartu, suvienijant pastangas.
Baudžiamojo kodekso priimto 1961 m., nuostatų pakeitimas buvo derinamas su Maskva, Lietuva savarankiškos teisėkūros vis dar neturėjo, nors buvo tvirtinama, kad Sąjunginėms respublikoms suteikiama įstatymų leidybos laisvė. Šiame kodekse buvo iš esmės išplėsta bendrininkavimo samprata. Bendrininkavimas buvo apibrėžtas kaip tyčinis dviejų ar daugiau asmenų bendras dalyvavimas vykdant nusikaltimą. Bendrininkavimo atvejus įstatymas apibrėžė naudodamas sąvokas: gauja, grupė ar organizacija, ir jis buvo taikomas tiek aktyviems veiksmams, tiek neveikimui, kai padaromas tyčinis nusikaltimas. Kiekvienu bendrininkavimo atveju buvo būtina, kad nusikaltime dalyvautų mažiausiai du asmenys. Baudžiamoji atsakomybė už bendrininkavimą buvo grindžiama tais pačiais principais, kaip ir atsakomybė už vieno asmens įvykdytą nusikaltimą.
Pirmasis objektyvusis bendrininkavimo požymis yra tai, kad nusikalstamą veiką daro du ar daugiau asmenų. Tie asmenys turi turėti visus bendruosius subjekto požymius, t.y. jie turi būti pakaltinami ir sulaukę baudžiamajai atsakomybei kilti būtino amžiaus. Jei vienas iš kartu veikiančių asmenų neturi subjekto požymių (yra nepakaltinamas ar nesulaukęs tinkamo amžiaus), tada yra susiduriama su tarpinio vykdymo situacija.
