Keramika
Iki 1950 m. Keramika buvo beveik vien tik molio keramika, iš kurios gamino indus, plytas, čerpes ir panašius gaminius. Daugelis keraminių medžiagų yra kietos, poringos ir trapios. Kuriant keramines medžiagas stengiamasi išvengti nepageidaujamų savybių, išgauti naujų savybių, leidžiančių panaudoti keraminetai viena iš seniausių dailės rūšių, savita taikomosios dailės sritis. Jos kilmė siekia priešistorinius laikus. Lietuvos teritorijoje moliniai indai buvo naudojami jau tūkstantmetyje pr. Kr. Iki 10 a. Puodai buvo lipdomi rankomis, įspaudžiant ornamentą – nuo jo pobūdžio atskirų laikotarpių keramika ir gavo pavadinimus – šukelinė, virvelinė, brū 16 a. Atsirado spalvinis ornamentas. puodininkystės centrai Lietuvoje susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Šiltu metų laiku puodžiai molį sudėdavo ant lentų ir laikydavo pavėsyje, kad neperdžiūtų, o žiemą – priemenėje, kad nesušaltų. Dirbdavo šalia virtuvės esančiame kambarėlyje. Rankomis gerai išminkydavo molį. Ant tekėlo, kurį suko koja nuo savęs, būdavo formuojamas puodas. Šalia sukamo rato stovėjo indas su vandeniu, moliui padrėkinti. gaminius, kuriuos padarydavo vasaros metu, džiovindavo pavėsyje, o žiemą – degimo krosnis – deglyčia – būdavo lauke. Krosnies aukštis siekdavo m. , sienos daromos nedegtų plytų. Priešingose pusėse ji turėjo dvi kūrenimo angas. Liepsna per dugno skyles siekdavo patį krosnies viršų. Puodus degdavo naktį, nes tamsoje iš liepsnos spalvos matėsi, ar gaminiai jau išdegė. Tada užgesindavo ugnį, o angas užversdavo žemėmis ir palikdavo pamažu ataušti, kad nuo skersvėjo ar greito atšalimo indai nesusproginėtų. paprastų, gražių siluetų liaudies meistrų indai buvo patogūs, santūriai papuošti išraižytomis tiesiomis ar vingiuotomis linijomis, paryškinančiomis jų kaklelius ar kitas dalis. .
Keramikos dirbinių paskirtis nulėmė ir formą, ilgainiui ji keitėsi, tobulėjo, bet pagrindiniai struktūriniai elementai liko pastovūs. Pagal paskirtį liaudies keramika skirstoma į tris grupes: buitinę – indai maistui gaminti, laikyti ir vartoti, architektūrinę – įvairūs keraminiai pastatų elementai, kokliai, dekoratyvinę – urnos, vazos, skulptūrėlės, švilpukai, žvakidės. .
Daugiausia dirbinių likę iš 17 ir 19 a. Miestuose 15-16 a. Atsirado molinių dirbinių amatininkų dirbtuvės ir pirmieji keramikos cechai. Keramika turi charakteringus etnografinius bruožus. Sritines keramikos ypatybes atspindi formos niuansai, puošimo technika bei motyvai. Įvairesni indai naudoti per talkas, vaišes ir apeigas.
