Keramika senovės Graikijos mene

Keramika Senovės Graikijos mene. Įvadas. Archajinio laikotarpio keramika senovės Graikijos mene. Kearmikos stiliai , bruožai , ypatumai. Juodafigūrė ir raudonfigūrė keramika Senovės Graikijoje Juodafigūrė keramika. Juodafigūrė ir raudonfigūrė keramika Senovės Graikijoje. Raudonfigūrė keramika. Išvados. Literatūros sąrašas. Iliustracijų šaltiniai.

Archajinis laikotarpis – senovės Graikijos civilizacijos laikotarpis, gyvavęs VIII a. pr. m. e.–VI a. pr. m. e. Šio laikotarpio Senovės Graikijos menas buvo gana grubus ir primityvus. Archajinis laikotarpis istorijoje ir archeologijoje ankstyviausi kultūros etapai; meno istorikai šį terminą dažniausiai vartoja meno raidos Graikijoje laikotarpiui nuo 650 iki 480 m. pr. m. e., kai persai apiplėšė Atėnus. Archajiniu laikotarpiu graikų menas tapo ne toks griežtai stilizuotas ir natūralistinis. Tapyba ant vazų keitėsi nuo geometrinių raštų iki žmonių figūrų atvaizdų, dažnai iliustruojančių epinius pasakojimus. Skulptūrose veidai tapo gyvybingi, jiems būdinga "archajiška šypsena", o kūnai buvo vaizduojami vis labiau atsižvelgiant į žmogaus proporcijas ir anatomiją. Archainio laikotarpio dorėninės ir jonėninės architektūros raida taip pat atspindėjo didėjantį susirūpinimą harmoningomis architektūrinėmis proporcijomis. Kalbant apie keramiką, ji nebuvo taip garbinama kaip architektūra skulptūra ar tapyba. Tačiau būtent iš išlikusių vazų galima labai daug sužinoti apie graikų papročius, kultūrą bei buitį. Iš molio gamino įvairiausius įrankius ir vazas, bet ir dėžutes su dangteliais, rašiklius, šaukštus, samčius, rites siūlams vynioti, groteles ant židinių dėti. Kadangi Balkanuose apstu gero molio – keramikos dirbinių yra daugiau nei medinių.

Taigi, pirma rašto dalis bus skirta aptarti senovės Graikijos keramikos stilius, raudonfigūrės keramikos pavyzdžius, gamybos ypatumus, bruožus bei tapybos ant keramikos reikšmes. Antroje referato dalyje bus įsigilinta į juodafigūrę keramika ir bus palygintos šios dvi keramikos rūšys, ar skyrėsi mitologinis vaizdavimas, ar tai buvo labiau dekoratyvinės vazos, ar vazos – pasakojančios istoriją, ir kam jos buvo naudojamos.

Antikinėje Graikijoje du stambiausi keramikos centrai – Korintas ir Atėnai. Dėl kokybiško molio šiuose regionuose, bei išaugusių alyvų aliejus bei vyno eksporto, įvyko keramikos suklestėjimas. Graikijoje puodžių buvo tiek daug, kad jų pagaminti indai kainavo žymiai mažiau nei jų turinys. Kadangi darbas buvo sunkus, purvinas, jie užėmė žemesnį poziciją visuomenėje.

Kokios tiksliai technologijos naudotos degant puodus, tiksliai nėra žinoma. Paskutiniai tyrimai rodo, kad norint išgauti tokias faktūras kaip graikų vazose, rekia degti du – tris kartus. Protogeometrinėse vazose galima aptikti pavyzdžių, kai deginimo procesas įgaudavo skirtingas spalvas, nes skirtingose deginimo krosnies vietose būdavo skirtinga temperatūra.

Kalbant apie keramikos vazų stilius, pirma aptarsiu protogeometrinį stilių.

Tai garikų „tamsiųjų amžių“, keramika. Jis yra abstraktus, ornamentus sudarė paprasčiausi elementai: bangelės, trikampiai, apskritimai, eglutės. Arkos. Ornamentai buvo įrėminami siauresnėmis arba platesnėmis juostomis. Protogeometrinėje keramikoje buvo paplitę koncentriški apskritimai, puodžiai juos ištapydavo teptuką pritvirtintą prie skriestuvo. Šiuo laikotarpiu meistrai mėgdavo juodą spalva; dažnai plačios juostos, o kartais ir didesni vazos plotai būdavo nudažomi juodai.

Geometrinis stiliumi (IX VIII a.), dekoruotos vazos būdavo dekoruojamos geometrinių ornamentų frizais. Šiam stiliui būdinga gausybė