Kinijos ekonominė politika Kyoto protokolo atveju

Įvadas. Kinijos ekonomika. Kinijos ekonomikos bruožai. Kinijos ekonomikos prognozės. Kyoto protokolas. Kinijos vaidmuo Kyoto protokolo atveju. Lietuva ir Kyoto protokolas. Klausimai diskusijai. Išvados. Literatūros sąrašas.

Darbo tikslas – apžvelgti Kinijos ekonominę politiką ir išanalizuoti Kyoto protokolą jos atžvilgiu.

Kinija 2002 m. ratifikavo Kyoto protokolą, tačiau jai, kaip besivystančiai šaliai, negalioja teisinė atsakomybė už įsipareigojimų laikymąsi ir įsipareigojimai nėra privalomi. Kinija ruošiasi pastatyti 562 anglį deginančius fabrikus. Naujieji fabrikai per metus sudegintu 900 mln. tonų anglies, tai reiškia, kad būtų sudeginta milžiniškas kiekis CO2 emisijų. Tokiu atveju Kinija niekaip negalės įgyvendinti protokolo reikalavimų.

Kinijai Kyoto ratifikacija buvo siekimas kažko kito, bet ne klimato kaitai reikalingų priemonių įgyvendimui. Narystė Kyoto protokole buvo gerai apskaičiuotas žingsnis. Pasirašydama Kyoto protokolą Kinija sustiprino savo įtaką tarptautinėje bendruomenėje. Kinija parodė pasauliui, kad gali būti viena iš partnerių pasaulinėse organizacijose.

Kinija į anglies dvideginio išmetimo ribojimą žiūri kaip į grėsmę jos plėtrai. Kinijos santykiai su klimato kaita yra gana sudėtingi. Tačiau jos lyderiai taip pat žino, kad Kinija ypač skaudžiai pajus klimato pokyčių padarinius. Kinija jau dabar išmeta daugiausiai anglies dvideginio, ir per ateinančius dešimtmečius tarša dar didės. Kovoti su klimato pokyčiais neabejotinai yra svarbu. Nepaisant pareiškimų, kad susitarta dėl kovos su klimato kaita principų, bėda vis dar slypi detalėse. Tiesą sakant, ar Kinija, ar kitos pasaulio šalys, faktiškai nėra jokio skirtumo. Jeigu kalbant apie Kiniją, ji sutinka spręsti klimato pokyčių problemas bendromis jėgomis, tačiau kartais kyla nesutarimų. Daugiausiai nesutariama dėl būdų, kaip tai daryti. Kinija nenori stabdyti savo augimo įvairiais suvaržymais. Ji sutiko pasistengti iki 2020 metų savo pramonę padaryti 45 % efektyvesnę, kad sumažėtų išmetimas, tačiau, jos nuomone, pastangos, ypač europiečių, nustatyti fiksuotą 20% taršos sumažinimą, yra savotiškas bandymas, tarkim, subtiliai apsaugoti savo ekonomiką ir kažkaip gniaužti besivystančių šalių augimą. Vakarų šalys pripratusios, ką bedarytų, sieti tai su kitomis šalimis. Europos Sąjunga, pavyzdžiui, visada sako: mūsų uždavinys – mažinti taršą. Jei tai turi daryti Europos Sąjunga ir JAV, Kinija, jūs taip pat turite tai padaryti.

Kinija taip pat supranta, kad į ją žiūrima kaip besiderančią ne tiktai dėl savęs, bet ir dėl daugelio besivystančių šalių ir jų ekonomikų. Pekinas ir toliau teikia daug reikšmės savo tradicinei sąjungai su trečiojo pasaulio šalimis. Kinijos augimo tempai kelia didžiulį susirūpinimą dėl poveikio pasaulio klimatui. Ji kasmet pasiekia 8–9 procentus BVP prieaugio, pagamina daugiausiai automobilių pasaulyje ir kas savaitę paleidžia naują anglimi varomą elektrinę. Plėtros sustabdyti negalima. Vietinė valdžia, provincijos valdžia, suinteresuota savo ekonomikos skatinimu ir plėtojimu, ir ji darys viską, kad tos gamyklos dirbtų toliau, netgi ir žinodama visuomenės susirūpinimą dėl taršos, dėl aplinkos nuodijimo pavojaus.

Per pastaruosius porą metų Kinijos vyriausybė nustatė vertinimo kriterijus, taikomus visiems savo provincijų kadrams. Taigi jie dabar ne tiktai rūpinasi BVP augimu, bet ir kontroliuoja vietos ekonomikos švarumą. Kinija ima suprasti aplinkosaugos klausimų svarbą. Jei nuvyksite į Kiniją, pamatysite, kad net nuošalių vietovių ūkininkai žino apie aplinkos apsaugą. Kas yra ta aplinkos apsauga? Ką ji reiškia? Vietiniai ūkininkai supranta, vanduo yra užterštas, išmirė žuvys. Oras yra užterštas, jis ne toks grynas, kaip buvo prieš kokius 20 metų.